2. Faktoriai ir veiksniai lemiantys ekosisteminių paslaugų išteklius.

Atsisiųsti pilną teorinę medžiagą (PDF)

Ekosistemų pajėgumas teikti ekosistemines paslaugas (toliau – EP) priklauso nuo jų struktūros, procesų ir funkcijų būklės, kuriuos lemia sąveika su socio-ekonominėmis sistemomis (Maes ir kiti, 2013). Kad suprastumėme faktorius ir veiksnius darančius įtaką EP, reikia tirti ir suprasti ekosistemų procesus, nes EP išteklių pokyčiai tiesiogiai susiję su ekosistemų pokyčiais. Įtaką darantys veiksniai tai bet kokie natūralūs arba žmogaus sukelti faktoriai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai sukelia pokyčius ekosistemoje. Tiesioginiai veiksniai akivaizdžiai ir tiesiogiai daro įtaką ekosistemų procesams, o netiesioginiai varikliai veikia ekosistemų procesus per vieną ar kelis tiesioginius veiksnius. Tūkstantmečio ekosistemų vertinime (Toliau -TEV) naudojamos netiesioginių veiksnių kategorijos yra demografinės, ekonominės, socio-politinės, mokslinės bei technologinės, kultūrinės ir religinės. Svarbūs tiesioginiai veiksniai yra tokie kaip klimato kaita, žemės naudojimo pokytis, invazinės rūšys ir agro-ekologiniai pokyčiai. Kartu šie faktoriai veikia EP produkcijos ir vartojimo lygius, taip pat gamybos tvarumą. Dėl ekonomikos ir populiacijos augimo, kyla ir EP vartojimas. Tačiau žalingi aplinkos poveikiai dėl vartojimo priklauso nuo gamybos technologijų, naudojamų ekosisteminėms paslaugoms išgauti, efektyvumo. Šių faktorių sąveika sudėtinga ir vyksta skirtingose vietovėse, bei keičia spaudimą ekosistemoms ir ekosisteminių paslaugų panaudojimui. Įtaką darantys veiksniai beveik visada yra daugialypiai ir interaktyvūs, taigi vienapusis ryšys tarp tam tikrų įtaką darančių veiksnių ir pokyčių ekosistemose retai kada egzistuoja. Netgi ir tokiu atveju, pokyčiai bet kuriuose netiesioginiuose lemiamuosiuose veiksniuose paprastai sukelia pokyčius ir ekosistemose. Įprastas ryšys tarp lemiamųjų veiksnių ir pokyčių ekosistemose yra paprastai sudarytas tarpininkaujant daugybei kitų faktorių, taigi taip apsunkinantis priežastinio ryšio paieškas ar pastangas nustatyti kaip skirtingi aspektai prisideda prie ekosistemos pokyčiams daromos įtakos.

2.1. Netiesioginiai veiksniai

Demografiniai pokyčiai yra svarbūs veiksniai darantys įtaką tiek ekosisteminių paslaugų paklausai tiek pasiūlai. Aukštas populiacijos tankis didina paklausą ir sukelia didelį spaudimą ekosistemoms, o mažėjantis tankis, kaip pavyzdžiui, kaimo vietovių tuštėjimas, mažina paklausą ir skatina dirbamų žemių apleidimą. Demografinė statistika yra naudingas šaltinis vertinant demografinius veiksnius, o populiacijos tankis, amžiaus struktūra, migracijos lygiai ir prognozės yra pagrindiniai kintamieji.

Pagrindiniai ekonominiai veiksniai yra vartojimas, gamyba ir globalizacija. Vartojimas gali būti vertinamas per rinkos svyravimus, kai paklausos/kainų tam tikriems produktams pokyčiai (pvz. energetiniams augalams) arba tam tikrų rinkų smukimas (pvz. pieno pramonės smukimas), tiesiogiai veikia žemės panaudojimo pokyčius (pvz. ganyklos pavirsta dirbamais laukais). Mokesčiai ir subsidijos yra svarbūs netiesioginiai ekosistemų pokyčių veiksniai. Pavyzdžiui, trąšų mokesčiai arba apmokestintas mineralų ir kitų trąšose esančių elementų perteklius dirvoje, skatina didinti trąšų panaudojimo efektyvumą ir tuo pačiu mažina šalutinius neigiamus perteklinio tręšimo padarinius.

Socio-politiniai veiksniai apima veiksnius darančius įtaką spendimų priėmimui ir visuomenės dalyvavimą sprendimų priėmime. Taip pat visuomenės grupes dalyvaujančias sprendimų priėmime, ginčų sprendimų mechanizmus, valstybės vaidmenį palyginus su privačiu sektoriumi ir išsilavinimo bei žinių lygį. Politiniai veiksniai taip pat gali pasireikšti per mokesčius ir subsidijas, taikomus skatinti arba apriboti tam tikras žemės panaudojimo veiklas. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad naujoms Europos Sąjungos valstybėms prisijungus prie bendrosios žemės ūkio politikos, jų žemės panaudojimas suintensyvėjo (Nikodemus et al. 2010). Socio-politiniai veiksniai taip pat pasireiškia per administracinius pasidalijimus ir teritorijų valdymą, politinį „klimatą“, įstatymus ir apribojimus, bei nuosavybės struktūras.

Moksliniai pokyčių veiksniai yra susiję su technologijų pažanga ir dažnai su intensyvėjančia gamyba ir žemių valdymu. Mokslinių žinių ir technologijų vystymas ir sklaida turi dideles pasekmes ekologinėms sistemoms ir žmonių gerovei. Mokslo ir technologijų įtaka ekosisteminėms paslaugoms yra akivaizdžiausia maisto pramonės atveju. Didžiausias derliaus prieaugis per 40 metų yra pasiektas pagausėjus derliui viename hektare, o ne plečiant dirbamos žemės plotus (TEV). Tuo pačiu technologinė pažanga gali bloginti ekosistemų paslaugų būklę, pavyzdžiui, infrastruktūros vystymas yra laikomas svarbiu aspektu, dėl kurio naikinamos ekosistemos, kad būtų sukurta vietos reikiamai infrastruktūrai.

Kultūra irgi gali būti ekosistemų pokyčių veiksnys, kurį galima geriau suprasti, galvojant apie kultūrą, kaip grupei žmonių bendras vertybes, normas ir įsitikinimus. Šiuo atžvilgiu kultūra formuoja individų požiūrį į pasaulį, kas yra svarbu ir kokie veiksmai yra tinkami ar nepriimtini (TEV). Kultūriniai veiksniai yra tradicijos, „viešoji nuomonė“, mentalitetas, išsilavinimo lygis ir įsitraukimas į bendruomenes. Kaimiškas gyvenimo būdas toks kaip alternatyvus ūkininkavimas yra pavyzdys, kaip išlaikomos pasenusios žemės valdymo praktikos. Taip pat „viešoji nuomonė“ apie tam tikras žemės valdymo praktikas (pvz. pievų deginimą) gali apriboti ekosistemas, kurios yra priklausomos nuo atsitiktinių gaisrų.

2.2. Tiesioginiai veiksniai

Žemės dangos/žemės panaudojimo pasikeitimas yra vienas svarbiausių veiksnių lemiančių ekosistemų bei ekosisteminių paslaugų išteklių pokyčius. Patys svarbiausi tiesioginiai pokyčių veiksniai sausumos ekosistemoms per paskutinius 50 metų yra žemės dangos pokyčiai (ypač į ariamą žemę) ir naujų technologijų taikymas, padidinęs tokių paslaugų, kaip maistas, mediena ir pluoštas pasiūlą. Pusiau natūralios pievos yra viena iš didžiausioje rizikoje esančių ekosistemų, kurios labai priklauso nuo tam tikrų žemės valdymo praktikų: žemo besiganančių gyvulių tankumo arba vėlyvo šienavimo. Kadangi nemažai pusiau natūralių pievų yra nederlingose žemėse, kuriose kitoks ūkinis žemės panaudojimas yra ekonomiškai neracionalus, šios pievos dažnai yra apleidžiamos.

Klimato kaita yra tiesioginis ekosistemų pokyčių veiksnys, kuris pelnytai sulaukia daug dėmesio. Per pastarąjį šimtmetį klimato kaita jau padarė didelį poveikį ekosistemoms. Žemės klimato sistema pasikeitė nuo prieš industrinės eros dėl žmonijos veiklos ir yra numatoma, kad XXI amžiuje ji keisis ir toliau. Per paskutinius 100 metų vidutinė žemės paviršiaus temperatūra pakilo apie 0,6° C, kritulių kiekis keitėsi tiek erdviniu tiek laiko atžvilgiu, o globalinis vidutinis jūros lygis pakilo 0,1-0,2 metrų. Klimato pokyčiai ypač aukštesnės regioninės temperatūros, jau paveikė biologines sistemas daugelyje pasaulio vietų. Pavyzdžiui, kinta rūšių pasiskirstymas, populiacijų dydžiai, reprodukcijos ar migracijos metas bei dažnėjantys parazitų ir ligų protrūkiai (ypač miškingose vietovėse). Taip pat per paskutinius 30 metų Europoje pailgėjo augimo sezonas.

Agroekologinių sąlygų pokyčiai tiesiogiai daro įtaką ekosisteminių paslaugų ištekliams. Šie pokyčiai gali būti tiek sukelti žmonių, tiek natūralūs. Agroekologinės sąlygos svarbios valdomoms agro/miškų ekosistemoms ir yra apibūdinamos kaip dirvos (drėgnumas, rūgštingumas, akmeningumas), reljefo (šlaitas, kryptis) ir klimato (mikroklimatas) savybės. Kai kurios iš šių savybių yra ganėtinai statiškos, o kitos – kintančios. Kai kurie pokyčiai gali būti labai staigūs, pvz. miškų iškirtimas arba gaisrai, arba gali įvykti palaipsniui, pvz. dirvožemyje esančios anglies praradimas dėl arimo arba anglies kaupimasis dirvožemyje dėl augalijos kaitos. Žemės melioracija (nusausinimas, laistymas, kalkinimas, tręšimas, ir pan.) antrojoje XX amžiaus pusėje, o ypač šlapių žemių kanalizavimas, ne tik drastiškai pakeisdavo sąlygas, bet dažnai ir visiškai sugriaudavo ekosistemas (šlapynės, plačialapiai miškai). Per paskutinius keturis dešimtmečius, perteklinis tręšimas tapo vienu svarbiausių tiesioginių pokyčių veiksniu sausumos, gėlo vandens ir jūrinėms ekosistemoms. Maistinių medžiagų papildymas į ekosistemas gali turėti tiek naudos (pvz. pagerėjęs derlingumas), tiek žalos (vidaus ir išorės vandens telkinių eutrofikacija), gaunama nauda su laiku pasieks savo ribas, t.y. papildomas tręšimas neatneš daugiau derliaus, o žala tik augs. Lauko (dažnai pagrindinis erdvinis agroekosistemų vienetas) dydžio plėtimas yra kitas plačiai paplitęs agroekologinių sąlygų pokytis, darantis įtaką ekosisteminių paslaugų ištekliams.

Invazinių rūšių įvedimas buvo tiek tyčinis tiek netyčinis. Invazinės rūšys plinta ir keičia ekosistemas ir buveines, taip darydamos įtaką daugeliui ekosisteminių paslaugų. Pavyzdžiui, Mantegacio barštis buvo sodinamas kaip pašarinis augalas, tačiau ėmė nekontroliuojamai plisti dirbamose žemėse, paupiuose ir net miškuose, o jo išplitimas blogina bioįvairovę ir estetinę vertę

2.3. Įtaką darančių veiksnių mastelis

Tam, kad būtų galima gerai suprasti ekosisteminių paslaugų išteklių procesus, reikia turėti omenyje ir įtaką darančių veiksnių mastelį. Veiksnių mastelis yra trilypis ir susideda iš erdvinių, laiko ir institucinių dedamųjų (žr. 1 paveikslą). Erdvinis mastelis gali kisti nuo kvadratinių metrų iki žemyno/planetos dydžių. Laiko mastelis gali svyruoti nuo momentinio iki tūkstantmečių, o institucinis mastelis gali būti nuo individo iki transnacionalinių institucijų (EU, UN).

1 paveiklas. Pokyčių veiksnių masteliai (Bürgi ir kiti, 2004, 860)

Kiekvienas tyrimas turi turėti tinkamą tyrimo mastelį, bet tai nereiškia, kad kiti masteliai gali būti atmesti (Bürgi ir kiti, 2004). Pavyzdžiui, klimato kaita veikia globalinėje arba žemyninėje erdvėje, politiniai pokyčiai veikia politinių organų masteliu, t.y. nuo savivaldybės iki valstybinio lygmens. Sociokultūriniai pokyčiai paprastai įvyksta lėtai per dešimtmečius (nors staigūs pokyčiai taip pat gali įvykti, pvz. karai ar politinių rėžimų pasikeitimas), o ekonominiai pokyčiai įvyksta gana staigiai. Taigi, kadangi veiksniai yra priklausomi nuo erdvės ir laiko, jėgos, kurios tam tikru metu ir tam tikroje vietoje atrodo svarbiausios, gali būti visai nereikšmingos didesniuose (arba mažesniuose) regionuose ar kitu laiko momentu (TEV).

Paskaitos „Factors and drivers determining ecosystem services supply” skaidrės (anglų k.)

Rekomenduojama literatūra:

Assessment, M. E., 2005. Millennium ecosystem assessment. Ecosystems and human wellbeing: a framework for assessment Washington, DC: Island Press.
Briner, S., Elkin, C., Huber, R., & Grêt-Regamey, A., 2012. Assessing the impacts of economic and climate changes on land-use in mountain regions: a spatial dynamic modeling approach. Agriculture, Ecosystems & Environment, 149, 50-63.
Bürgi, M., Hersperger, A. M., & Schneeberger, N., 2005. Driving forces of landscape change-current and new directions. Landscape ecology, 19(8), 857-868.
Carpenter, S. R., Mooney, H. A., Agard, J., Capistrano, D., DeFries, R. S., Díaz, S., … & Perrings, C., 2009. Science for managing ecosystem services: Beyond the Millennium Ecosystem Assessment. Proceedings of the National Academy of Sciences, 106(5), 1305-1312.
Crowl, T. A., Crist, T. O., Parmenter, R. R., Belovsky, G., & Lugo, A. E., 2008. The spread of invasive species and infectious disease as drivers of ecosystem change. Frontiers in Ecology and the Environment, 6(5), 238-246.
Maes J, Teller A, Erhard M, Liquete C, Braat L, Berry P, Egoh B, Puydarrieux P, Fiorina C, Santos F, 2013. Mapping and assessment of ecosystems and their services. An analytical framework for ecosystem assessments under action 5 of the EU biodiversity strategy to 2020. Luxembourg: Publications office of the European Union.
Metzger, M. J., Rounsevell, M. D. A., Acosta-Michlik, L., Leemans, R., & Schröter, D., 2006. The vulnerability of ecosystem services to land use change. Agriculture, Ecosystems & Environment, 114(1), 69-85.
Nelson, G. C., Dobermann, A., Nakicenovic, N., & O’Neill, B. C., 2006. Anthropogenic drivers of ecosystem change: an overview. Ecology and Society, 11(2).
Schröter, D., Cramer, W., Leemans, R., Prentice, I. C., Araújo, M. B., Arnell, N. W., … & Anne, C., 2005. Ecosystem service supply and vulnerability to global change in Europe. science, 310(5752), 1333-1337.