1. Ekosisteminių paslaugų koncepcija ir klasifikavimo sistemos

1.1. Ekosisteminių paslaugų koncepcija

Ekosistemos gali suteikti gausybę paslaugų, kurios yra labai svarbios žmogaus gerovei, sveikatai, pragyvenimui ir išgyvenimui (Costanza et al., 1997; Millennium Ecosystem Assessment (MEA), 2005; TEEB Synthesis, 2010). Iki šiol ekosisteminės paslaugos yra skirtingai apibrėžiamos – jos gali būti apibrėžiamos kaip nauda, kurią žmonės gauna iš ekosistemų (MEA, 2005) arba kaip tiesioginis ir netiesioginis ekosistemų indėlis žmonių gerovei (TEEB, 2010). Naujesnės publikacijos apibrėžia ekosistemines paslaugas (EP) kaip ekosistemų struktūrų ir funkcijų (kartu su kitais ištekliais) įnašą į žmonių gerovę (Burkhard et al., 2012; Burkhard B. & Maes J. Eds., 2017).

Ekosistemos negali suteikti naudos žmonėms be žmonių (žmogiškojo kapitalo), jų bendruomenių (socialinio kapitalo) ir jų sukurtos aplinkos (sukurtojo kapitalo). Taigi ekosisteminės paslaugos turėtų būti suprastos kaip natūralaus kapitalo įnašas į žmonių gerovę, kuris susikuria tik per sąveiką su žmogiškuoju, socialiniu ir sukurtuoju kapitalu (žr. 1.1. paveikslą).

1.1. paveikslas. Sąveika tarp sukurtojo, socialinio, žmogiškojo ir natūralaus kapitalo, reikalinga žmonių gerovės sukūrimui (Costanza et al., 2014).

Ekosisteminės paslaugos gali būtų suvoktos ir kaip sąsaja tarp žmonių ir gamtos, kuri yra iliustruojama taip vadinamu kaskadiniu modeliu (Haines-Young and Potschin, 2010; Potschin and Haines-Young, 2016; Burkhard and Maes (Eds.), 2017). Šis modelis apibūdina priežastinius tarpusavio ryšius tarp ekosistemų vienoje pusėje ir žmonių gerovės kitoje pusėje (žr. 1.2. paveikslą). Šiame modelyje ekosistemos apibūdinamos per jų biofizines struktūras ir procesus. Biofizinės struktūros paprasčiau gali būti vadinamos buveinių tipu (pvz. miškai, šlapynės, pievos ir t.t.), o procesai yra dinamika ir ryšiai, kurie suformuoja ekologinę sistemą (pvz. pirminė gamyba). Ekosistemų funkcijas kaskadinio modelio kontekste galima suprasti kaip ekosistemų bruožus ar elgsenas, kurios palaiko jų pajėgumą teikti ekosistemines paslaugas (t.y. miškų ar pievų gebėjimą generuoti nuolatines biomasės atsargas). Šie elementai ir bruožai, reikalingi ekosistemų pajėgumui teikti paslaugas, yra kartais vadinami „palaikančiomis“ arba „tarpinėmis“ paslaugomis, o “galutinės” ekosisteminės paslaugos yra tai ką mes galime nuimti kaip „derlių“ (pvz. šienas, mediena ir pan.) arba ekosistemų teikiama nauda (pvz. apsauga nuo potvynio, gražus kraštovaizdis ir pan.). „Galutinės“ paslaugos tiesiogiai prisideda prie žmonių gerovės per gaunamą naudą (pvz. sveikata ir saugumas). Žmonės yra įpratę tokiems naudingiems dalykams priskirti tam tikrą vertę už gaunamą naudą. Dėl to nauda dažnai vadinama prekėmis ar produktais, o vertė gali būti išreikšta piniginiais vienetais, bet taip pat moraliniais, estetiniais ar kitais kokybiniais kriterijais.

1.2. paveikslas. Kaskadinis modelis (Potschin and Haines-Young, 2016).

Ekosistemų gebėjimas teikti paslaugas žmonių gerovei priklauso nuo ekosistemų būklės (jos struktūrų ir procesų). Didinant spaudimą ekosistemoms arba keičiant žemės naudojimo paskirtį (ir iš esmės darant įtaką arba griaunant esančias ekosistemas), žmonės daro įtaką ekosisteminių paslaugų ištekliams (pasiūlai) ir renkasi kompromisus tokių paslaugų atžvilgiu. Pavyzdžiui, nusausindami šlapynes žmonės gali gauti dirbamos žemės plotus ir vertingus maisto produktus, bet tuo pat metu prarasti tokias paslaugas kaip potvynių apsaugą, natūralias buveines ir rūšių įvairovę bei gamtinio turizmo galimybes. Jei suskaičiuotume visų šlapynių teikiamų naudų vertę (vertinant pinigine ar kita išraiška), šlapynių teikiama nauda ko gero būtų daug didesnė nei dirbamos žemės.

Bioįvairovė turi esminį vaidmenį teikiant ekosistemines paslaugas, nors šis tarpusavio ryšys ne visada yra toks paprastas. Daugiausiai tai susiję su taip vadinamomis „palaikančiomis“ arba „tarpinėmis“ paslaugomis, nors keli tyrimai pademonstravo ir tiesioginį linijinį ryšį tarp rūšių įvairovės ir ekosistemų produktyvumo, biomasės gamybos, maistinių medžiagų apykaitos ir t.t. (Haines-Young and Potschin, 2010). Pavyzdžiui, yra eksperimentų įrodančių, kad išlaikant didelę augalų rūšių įvairovę, gerėja pievų produktyvumas (pvz. Fagan ir kiti, 2008). Produktyvumas tai ekosistemų funkcija, kuri daro įtaką daugeliui jų paslaugų (pvz. biomasės gamybai, dirvožemio formavimui ir erozijos kontrolei). Tačiau, ne tik rūšių įvairovė atlieka svarbų vaidmenį, palaikant ekosistemų paslaugų išteklius. Yra ir kitų savybių turinčių reikšmingą rolę, pavyzdžiui, tam tikrų rūšių arba rūšių, pasižyminčių tam tikromis savybėmis, kurios atlieką specifinę funkciją ekosistemoje, egzistavimas. Pavyzdžiui, augmenijos gebėjimas sulaikyti ir saugoti maistines medžiagas (kurios naudojamos sukuriant buferines zonas prie vandens telkinių) gali priklausyti nuo rūšių su tam tikromis savybėmis egzistavimo, bei gausumo ir maistinių medžiagų gausos santykio. Tokios rūšių savybės vadinamos funkcinėmis savybėmis. Mokslininkai sutaria, kad funkcinė įvairovė kuri suformuojama iš daugybės skirtingų funkcinių savybių ekologinėje bendrijoje, gali turėti didelę reikšmę ekosistemų procesams (De Bello et al., 2008). Ekosistemos, kuriose funkcinės grupės (t.y. rūšių grupės su panašiomis funkcijomis) yra formuojamos ekologiškai panašių rūšių, tačiau skirtingai reaguojančių į aplinkos dirgiklius, yra labiau atsparios neigiamiems aplinkos poveikiams. Taigi, tokios ekosistemos gali tęstinai teikti paslaugas, kurios yra esminės sukurti ir palaikyti žmonių gerovei.

Santykis tarp bioįvairovės, ekosistemų ir socio-ekonominės sistemos pasireiškia per ekosistemų paslaugų ir pokyčių veiksnių srautų. Šie ryšiai iliustruojami koncepciniame modelyje skirtame ES ir nacionaliniam ekosistemų vertinimui, parengtame pagal ekosisteminių paslaugų kartografavimo ir vertinimo (angl. mapping and assessment of ecosystem services, toliau – MAES) iniciatyvą, siekiant įgyvendinti Europos Sąjungos Biologinės įvairovės strategijos 5 veiksmą (Maes et al., 2016) (žr. 1.3. paveikslą).

1.3. paveikslas. Ekosistemų vertinimo koncepcinis modelis (Maes et al., 2016).

Pagal tai, kaip kinta ekosistemų teikiamos naudos vertė ar poreikis, žmonės priima sprendimus dėl intervencijų į ekosistemą, saugodami ekosistemas arba didindami ekosisteminių paslaugų išteklius (pasiūlą). Taigi žinios apie ekosisteminių paslaugų išteklius ir tai kaip jie yra susiję su bioįvairove, taip pat ekologinio funkcionavimo ribas ir tai, kaip išorinis spaudimas gali turėti įtakos ekologinėms struktūroms ir procesams, yra labai svarbios priimant sprendimus dėl žemės naudojimo ir plėtros projektų, turinčių įtakos ekosistemų būsenai.

1.2. Ekosisteminių paslaugų koncepcijos vystymosi istorija ir jos rolė politikos formavime

Ekosisteminių paslaugų koncepcija yra pakankamai nauja. Ji moksliniuose tyrimuose pradėta naudoti paskutiniais 20-ojo amžiaus dešimtmečiais, kai buvo išleistas pirmasis leidinys šia tema. Svarbus etapas ekosisteminių paslaugų vertinimui buvo 1992 metais de Groot išleistas leidinys „Gamtos Funkcijos“ (angl. Functions of Nature), po kurio pasirodė Costanza ir kitų (1997) bei Daily (1997), kurie toliau vystė ir globaliai viešino šią koncepciją. Tačiau pati idėja apie ekosistemines paslaugas iškelta buvo jau 1970 metais mokslininkų atliktame kritinių aplinkosauginių problemų tyrime.

Koncepcija sulaukė pripažinimo tarp politikos formuotojų 2005 metais, kai Jungtinės Tautos išleido Tūkstantmečio ekosistemų vertinimą (TEV). TEV darbai prasidėjo dar 2001 metais ir įtraukė daugiau nei 1300 tarptautinių ekspertų. Tai buvo visapusiškas ir globalus žmogaus įtakos ekosistemoms ir jų paslaugoms vertinimas, taip pat ekosistemų būklės ir tendencijų vertinimas, bei atkūrimo, išlaikymo ir tvaraus naudojimo galimybių analizė. Pagrindinė tyrimo išvada – 60 % ekosisteminių paslaugų yra nykstančios arba naudojamos netinkamai ir netvariai.

Vėliau, tarptautinis tyrimas „Ekosistemų ir bioįvairovės ekonomika“ (angl. The Economics of Ecosystems and Biodiversity, toliau – TEEB) įvykdytas 2007-2010 metais, pristatė ekonominius argumentus politiniams debatams. TEEB tikslas buvo pabrėžti ekonominę bioįvairovės vertę, taip pat kaštus, kurie atsiranda dėl bioįvairovės nykimo ir prastėjančios ekosistemų būklės. TEEB tyrimas buvo atliktas Europos Komisijos ir Vokietijos federalinės aplinkos, gamtos apsaugos ir branduolinės saugos ministerijos kaip atsakas į aplinkos ministrų pasiūlymą G8+5 šalių susitikime Potsdame, Vokietijoje, 2007-ųjų metų kovą. Tyrimas buvo atliktas įtraukiant daugybę tarptautinių ir nacionalinių organizacijų, pasitelkiant skirtingų disciplinų ekspertus: mokslininkus, ekonomistus ir politikos formuotojus. TEEB išvados buvo išleistos keliomis ataskaitomis: TEEB ekologiniai ir ekonominiai pagrindai, TEEB nacionaliniame ir tarptautiniame politikos formavime, TEEB versle ir TEEB sintezė, kuri apibendrina pagrindines išvadas ir rekomendacijas. Tarptautinė TEEB iniciatyva buvo pakartota keliais tyrimais nacionaliniu lygmeniu, kad būtų pademonstruota ekosistemų vertė nacionaliniams politikos formuotojams.

Ekosisteminių paslaugų kartografavimas ir vertinimas tapo labai svarbia tema visose Europos Sąjungos šalyse po to, kai 2011 metais buvo priimta Europos Sąjungos Bioįvairovės strategija iki 2020. Strategijos tikslas – sustabdyti bioįvairovės nykimą ir ekosisteminių paslaugų išteklių mažėjimą Europos Sąjungoje iki 2020 metų ir juos kaip galima geriau atkurti. Pagal 5-ąjį strategijos uždavinį (Action 5), ekosisteminių paslaugų kartografavimas ir ekosistemų bei jų paslaugų vertinimas turėjo būti įgyvendintas iki 2014 metų nacionaliniu lygmeniu, o ekonominė ekosisteminių paslaugų vertė turi būti nustatyta iki 2020 metų. Antrasis strategijos tikslas „Ekosistemų ir jų paslaugų atstatymas ir išlaikymas“, penktasis uždavinys – „Gerinti žinias apie ekosistemas ir jų paslaugas Europos Sąjungoje“ skatina visas Europos Sąjungos nares sukurti ekosistemų ir jų paslaugų žemėlapius ir jas įvertinti iki 2014 metų, bei nustatyti jų ekonominė vertę ir skatinti šios vertės integravimą į apskaitos ir atskaitomybės sistemas Europos Sąjungos bei nacionaliniu lygmeniu iki 2020 metų. Strategijoje ekosistemų žemėlapių sudarymas reiškia erdvinį ekosistemų išdėstymą ir kiekybinį jų būklės ir paslaugų išteklių nustatymą, o vertinimas reiškia šių mokslinių duomenų pavertimą į suprantamą informaciją, kuri būtų aiški formuojant politiką ir priimant sprendimus (Maes et al., 2016).

Kad paremtų Europos Sąjungos Bioįvairovės strategijos iki 2020 5-ojo uždavinio įgyvendinimą, Europos Komisija įkūrė „Ekosistemų ir jų paslaugų kartografavimo ir vertinimo“ (angl. Mapping and Assessment of Ecosystems and their Services’ – MAES) darbo grupę, kurią sudaro ekspertai iš Europos Komisijos, Europos Sąjungos valstybių narių ir mokslinės bendruomenės. Darbo grupė sukūrė analitinį modelį (kurį sudaro 4 dalys: 1) ekosistemų kartografavimas; 2) ekosistemų būklės vertinimas; 3) ekosisteminių paslaugų vertinimas; ir 4) integruotas vertinimas) taip pat 5-ojo uždavinio įgyvendinimo Europos Sąjungoje ir jos narėse vadovą. Kai kurios narės jau padarė gerą pažangą šioje srityje ir atliko savo nacionalinį ekosistemų ir jų paslaugų kartografavimo ir vertinimo procesą. Tačiau dauguma šalių, o tarp jų ir Baltijos šalys, yra tik pradinėje ekosistemų ir jų paslaugų kartografavimo stadijoje. Europos bioįvairovės informacijos sistemoje (angl. Biodiversity Information System for Europe – BISE) yra pateikiama informacija apie įvykdytas ir vykstančias Europos Sąjungos ekosistemų ir jų paslaugų kartografavimo ir vertinimo nacionaliniu lygmeniu iniciatyvas.

Taip pat yra įkurtos kelios tarptautinio bendradarbiavimo platformos, kurios vienija mokslininkus, tyrimų organizacijas ir nacionalines institucijas, kurios susiduria su ekosisteminių paslaugų vertinimu. Pavyzdžiui, „Ekosisteminių paslaugų partnerystė“ (angl. Ecosystem Service Partnership – ESP) 2008 metais įkurta Gundo Ekologijos Ekonomikos Instituto (Vermonto universitetas, JAV). Ši partnerystė vienija institucijas ir asmenis visame pasaulyje. „Ekosisteminių paslaugų partnerystė“ siekia skatinti komunikaciją ir bendradarbiavimą ekosisteminių paslaugų sferoje. To siekiama organizuojant tarptautines konferencijas, mokymus, duomenų ir patirties mainus ir kuriant stiprią ekspertų bendruomenę.

Tarptautinė mokslo ir politikos platforma bioįvairovei ir ekosisteminėms paslaugoms (angl. Intergovernmental Science-Policy Platform on Biodiversity and Ecosystem Services, toliau – IPBES) buvo įkurta 2012 metais. Jos tikslas – sustiprinti mokslo ir politikos sąsają dėl bioįvairovės ir ekosisteminių paslaugų, taip pat dėl tvaraus bioįvairovės naudojimo ir jos tausojimo, ilgalaikės žmonių gerovės ir tvaraus vystymosi. Ši platforma yra remiama keturių Jungtinių Tautų institucijų: UNEP, UNESCO, FAO ir UNDP, o ją administruoja UNEP. Viena iš pagrindinių jos darbo programos krypčių – bioįvairovės ir ekosisteminių paslaugų vertinimas regioniniu arba globaliu lygmeniu.

1.3. Ekosisteminių paslaugų klasifikavimas

Ekosisteminių paslaugų suskirstymas į kategorijas yra išankstinė sąlyga prieš bet kokį bandymą jas kartografuoti ar įvertinti, bei skaidriai iškomunikuoti vertinimų išvadas (Burkhard B. ir Maes (Eds.), 2017). Ekosisteminių paslaugų skirstymui į kategorijas yra sukurtos net kelios skirtingos tipologijos ir būdai, kurie panaudoja skirtingus kriterijus tokius kaip erdvinės charakteristikos ir mastelis, paslaugų srautai (žr. kaskadinį modelį), paslaugų gavėjai (privatus ar viešasis), gaunamos naudos tipas (panaudojama ar nepanaudojama) ir pagal tai ar paslaugos naudojamos vieno asmens ar grupės veikia kitų galimybes jas naudoti (konkurencinės ir nekonkurencinės).

Vienas iš būdų, kaip galima klasifikuoti ekosistemines paslaugas, yra didinti sąmoningumą visuomenėje apie ekosistemų teikiamą naudą žmonėms. Šis būdas taip pat buvo TEV klasifikacijos sistemos pagrindas. Tokį ekosisteminių paslaugų klasifikavimo būdą sudaro keturios pagrindinės ekosisteminių paslaugų kategorijos:

Aprūpinimo paslaugos – maistas, medžiagos ir energija, t.y. dalykai, kuriuos žmonės gali tiesiogiai panaudoti.
Reguliuojančios paslaugos – tokios paslaugos, kuriomis ekosistemos reguliuoja aplinką ir jos procesus.
Kultūrinės paslaugos – tokios paslaugos, kurios yra susijusios su kultūriniais ar dvasiniais žmonių poreikiais.
Palaikančios paslaugos – ekosistemos procesai ir funkcijos, kuriomis grindžiamos kitos trys paslaugų rūšys.

Kiekvienos kategorijos pavyzdžiai ir ryšiai tarp jų ir skirtingų žmogaus gerovės dedamųjų pavaizduoti 1.4. paveiksle.

1.4. paveikslas. Ryšiai tarp ekosisteminių paslaugų ir žmonių gerovės, kaip nurodoma TEV klasifikacijos sistemoje (MA, 2005).

TEEB tyrimas taiko panašų klasifikavimo būdą kaip ir TEV, išskiriant aprūpinimo, reguliuojančias ir kultūrines paslaugas, o ketvirtoji kategorija yra „buveinių arba palaikančiosios paslaugos“, kurios apima rūšių buveinių ir genetinės įvairovės palaikymą.

Tam, kad būtų išvengiama „vertimo“ problemų tarp skirtingų klasifikacijos sistemų, kurios ne visada yra palyginamos dėl skirtingų kategorijų perspektyvų ar sąvokų, 2009 metais buvo pristatyta Bendroji tarptautinė ekosisteminių paslaugų klasifikacijos sistema (angl. the Common International Classification of Ecosystem Services – CICES), kuri buvo patikslinta 2013 metais. Iš pradžių ši sistema buvo išvystyta kaip Aplinkos ekonominės apskaitos sistemos (angl. The System of Environmental-Economic Accounting – SEEA) dalis, kuri buvo sukurta vadovaujant Jungtinių Tautų statistikos departamentui. Šios sistemos tikslas – surinkti tarptautiniu lygmeniu palyginamą statistinę informaciją apie aplinką iš ekonominės perspektyvos ir sukurti ekosisteminių paslaugų apskaitos sistemos pagrindus.

Bendroji tarptautinė ekosisteminių paslaugų klasifikacijos sistema (CICES) yra hierarchinė. Kaip ir TEV ar TEEB klasifikacijos sistemos, ši sistema taiko tris pagrindines ekosisteminių paslaugų kategorijas: aprūpinimo, reguliuojančias ir kultūrines. Papildomai jos išskirstomos į skyrius, grupes ir klases (žr. 1.5. paveikslą). Hierarchinė struktūra leidžia tinkamai detalizuoti ekosistemines paslaugas ir jas taikyti, taip pat tinkamai apjungti rezultatus ir juos palyginti bendrinėse ataskaitose. Pagal anksčiau aptartą kaskadinį modelį, ši klasifikavimo sistema pakliūtų į galutinių paslaugų kategoriją, t.y. galutiniai gamtos „produktai“, iš kurių išgaunamos prekės ir nauda. Bendroji tarptautinė ekosistemų paslaugų klasifikacijos sistema neįtraukia „palaikančiųjų paslaugų“, t.y. ekosistemos struktūros, procesų ir funkcijų iš kurių visuomenė pelnosi netiesiogiai per galutines paslaugas. Tačiau tai nereiškia, kad „palaikančiosios paslaugos“ yra mažiau svarbios. Toks detalizavimas ir suskirstymas yra būtinas, kad būtų išvengta dvigubos apskaitos vertinant ekosistemų paslaugas, t.y. įvertinant vieną gamtos elementą daugiau nei vieną kartą dėl to, kad jis yra kitų ekosistemų paslaugų dalis (Burkhard ir Maes (Eds.), 2017).

1.5 paveikslas. Hierarchinė bendroji tarptautinė ekosisteminių paslaugų klasifikacijos sistema, iliustruojanti aprūpinimo paslaugas (kultūrinius augalus – grūdus) (MA, 2005).

Bendroji tarptautinė ekosisteminių paslaugų klasifikacijos sistema būna taikoma įvairiuose tarptautiniuose projektuose, taip pat nacionaliniuose ekosisteminių paslaugų vertinimuose. Ji taip pat yra ekosistemų vertinimo ir jų kartografavimo sistemos dalis, išvystyta MAES darbo grupės tam, kad būtų įgyvendinama Europos Sąjungos Bioįvairovės strategija iki 2020 metų. Šiuo metu yra taikoma 4.3 klasifikacijos sistemos versija, tačiau reikalingas tolimesnis sistemos tobulinimas (pavyzdžiui, geresnis jūrinių ir pakrančių ekosisteminių paslaugų atspindėjimas ir integracija su ekosistemų funkcijų tipologijomis). Taigi šiuo metu yra vystoma 5 sistemos versija.

Kitas, sudėtingesnis būdas yra taikomas Tarptautinės mokslo ir politikos platformos bioįvairovei ir ekosisteminėms paslaugoms (IPBES), kuri siekia išvystyti visapusišką vertybių, susijusių su gyvenimo kokybe, tipologiją, kuri būtų taikoma vertinant vertybes IPBES veiklose. Ši tipologija apima vertybes, kurios kyla iš labai skirtingų pasaulėžiūrų ir yra skirstomos į tris pagrindines kategorijas:

Gamtos vertybės – atskiri organizmai, biofizinės struktūros, biofiziniai procesai ir bioįvairovė;
Gamtos nauda žmonėms, kuri apima šiuos aspektus:
- Biosferos gebėjimas įgalinti žmonių veiksmams (t.y. įkūnyta energija, žmonijos poveikis grynajai pirminei produkcijai, galutinis medžiagų sunaudojimas, gyvavimo ciklai, anglies ir vandens suvartojimo ar emisijų pėdsakai, žemės dangos srautai ir pan.);
- Gamtos gebėjimas teikti naudą (t.y. buveinės žuvininkystei, dirvos bioįvairovės indėlis palaikant derlių ilguoju laikotarpiu, bioįvairovė ateities pasirinkimams);
- Gamtos dovanos, prekės ir paslaugos (t.y. reguliuojančios paslaugos: klimato reguliavimas, vandens srautų reguliavimas, apdulkinimas, biologinė kontrolė ir pan.; aprūpinimo paslaugos: maistas, vaistai, mediena, vanduo, bioenergija ir pan.; kultūrinės paslaugos: ekoturizmas, švietimas, psichologinė nauda, ir pan.);
Gera gyvenimo kokybė – apima saugumą ir pragyvenimo šaltinį; tvarumą ir atsparumą; įvairovę ir pasirinkimo galimybes; gerą gyvenimą ir harmoniją su gamta ir Motina Žeme; sveikatą ir gerovę; švietimą ir žinias; tapatybę ir autonomiją; gerus socialinius santykius; meną ir kultūros paveldą; dvasingumą ir religijas; valdžią ir teisingumą.

Nepaisant to, atsižvelgiant į problemos sudėtingumą, greičiausiai būtų neįmanoma sukurti vieną išsamią klasifikavimo sistemą, tinkamą visiems vertinimo tikslams. Tinkamo klasifikavimo metodo pasirinkimas priklauso nuo tyrimo tikslo ar sprendimo priėmimo konteksto. Tačiau įvairių tyrimų ir metodų rezultatų palyginamumas ir skaidrumas vis dar išlieka iššūkiu.

Paskaitos „Ecosystem service concept and classification systems” skaidrės (anglų k.)

Rekomenduojama literatūra:

Burkhard, B., Kroll, F., Nedkov, S., Müller, F., 2012a. Mapping supply, demand and budgets of ecosystem services. Ecological Indicators 21: 17-29.

Burkhard, B., de Groot, R., Costanza, R., Seppelt, R., Jørgensen, S.E., Potschin, M., 2012b. Solutions for sustaining natural capital and ecosystem services. Ecological Indicators 21: 1–6.

Burkhard, B,, Maes, J. (Eds.) 2017. Mapping Ecosystem Services. Pensoft Publishers, Sofia, 374 pp. Available at: http://ab.pensoft.net/articles.php?id=12837

Costanza, R., D’Arge, R., de Groot, R.S., Farber, S., Grasso, M., Hannon, B., Limburg, K., Naeem, S., O’Neill, R.V., Paruelo, J., Raskin, R.G., Sutton, P., van den Belt, M., 1997. The value of world’s ecosystem services and natural capital. Nature 387: 253- 260.

Costanza, R., de Groot, R., Sutton, P., van der Ploeg, S., Anderson, S.J., Kubiszewski, I., Farber, S., Turner, R.K., 2014. Changes in the global value of ecosystem services. Global Environmental Change 26: 152–158.

De Bello, F., Lavorel, S., Díaz, S., Harrington, R., Bardgett, R., Berg, M., Cipriotti, P., Cornelissen, H., Feld, C. , Hering, C., Martins da Silva, P., Potts, S., Sandin, L., Sousa, J. S., Storkey, J., Wardle, D., 2008. Functional traits underlie the delivery of ecosystem services across different trophic levels. Deliverable of the Rubicode Project (download: www.rubicode.net/rubicode/outputs.html ).

De Groot, R.S., 1992. Functions of Nature: Evaluation of Nature in Environmental Planning, Management and Decision Making. Wolters-Noordhoff BV, Groningen.

Daily, G.C., 1997. Nature‘s Services Societal Dependence On Natural Ecosystems. Island Press, Washington D C.

European Union, 2014. Mapping and Assessment of Ecosystems and their Services. Indicators for ecosystem assessments under Action 5 of the EU Biodiversity Strategy to 2020. 2nd Report – Final, February 2014. pp.80

Fagan, K. C., Pywell, R. F., Bullock, J. M., Marrs, R. H., 2008. Do restored calcareous grasslands on former arable fields resemble ancient targets? The effect of time, methods and environment on outcomes . Journal of Applied Ecology, 45 (4), 1293 –303.

Fisher, B., Turner, R.K., Morling, P., 2009. Defining and classifying ecosystem services for decision making. Ecological Economics 68 (3): 643–653.

Haines-Young, R., Potschin M., 2010. The links between biodiversity, ecosystem services and human well-being. In: Raffaelli, D.G & C.L.J. Frid (eds.): Ecosystem Ecology: A New Synthesis. Cambridge University Press, British Ecological Society, pp. 110-139.

Haines-Young, R., Potschin, M., 2013. Common International Classification of Ecosystem Services (CICES): Consultation on Version 4, August-December 2012. EEA Framework Contract No EEA/IEA/09/003. Pieejams: http://cices.eu/

Maes, J., Teller, A., Erhard, M., 2014. Mapping and Assessment of Ecosystems and their Services. Indicators for ecosystem assessments under action 5 of the EU biodiversity strategy to 2020. Publications office of the European Union, Luxembourg.

Maes, J., Liquete, C., Teller, A., Erhard, M., Paracchini, M.L., Barredo, J.I., Grizzetti, B., Cardoso, A., Somma, F., Petersen, J., 2016. An indicator framework for assessing ecosystem services in support of the EU Biodiversity Strategy to 2020. Ecosystem Services, 17: 14–23.

Millennium Ecosystem Assessment, 2005. Ecosystems and Human Wellbeing: Synthesis. Island Press.Washington, DC, p. 137.

Potschin, M. Haines-Young, R., 2016. Defining and measuring ecosystem services. In: Potschin, M., Haines-Young, R., Fish, R. and Turner, R.K. (eds) Routledge Handbook of Ecosystem Services. Routledge, London and ä New York, pp 25-44.

Rodríguez, J.P., Jr. Beard, T.D., Bennett, E.M., Cumming, G.S., Cork, S., Agard, J., Dobson, A. P., Peterson, G.D., 2006. Trade-offs across space, time, and ecosystem services. Ecology and Society 11(1): 28. [online] URL: http://www.ecologyandsociety.org/vol11/iss1/art28/.

TEEB, 2009. TEEB – The Economics of Ecosystems and Biodiversity for National and International Policy Makers – Summary: Responnding to the value of nature, p. 40.

TEEB, 2010. The Economics of Ecosystems and Biodiversity: Mainstreaming the Economics of Nature: A synthesis of the approach, conclusions and recommendations of TEEB. p. 36.