LIFE Viva Grass > Savarankiško mokymosi platforma > Teorija > 5. Ekosisteminių paslaugų koncepcija…

5. Ekosisteminių paslaugų koncepcija politikoje ir kraštotvarkoje

 

Ekosisteminės paslaugos yra pripažįstamos kaip svarbus aspektas politikos formavime ir sprendimų priėmime. Taip yra dėl to, kad ši koncepcija apibrėžia holistinį žmonių ir gamtos sąveikos vaizdą, bei turi daug potencialo adresuoti konfliktus ir sinergijas tarp aplinkos ir socioekonominių tikslų.

Visų pirma, politikos formuotojai suprato, kad ekosisteminėmis paslaugomis arba gamta paremti sprendimai (pvz. šlapynių panaudojimas vandens filtravimui arba potvynių prevencijai) gali būti ekonomiškesni nei techninės infrastruktūros sprendimai (Maes et al., 2012).

Taip pat ekosisteminių paslaugų koncepcija gali suteikti visapusišką teorinį pagrindą kompromisų analizei, kurios dėka galima adresuoti kompromisus tarp konkuruojančių žemės panaudojimo paskirčių ir padėti su planavimo ir vystymosi sprendimų priėmimu tarp sektorių, mastelių ir administracinių ribų (Fürst et al. 2017).

5.1. Ekosisteminių paslaugų koncepcijos įnašas į skirtingus politikos sektorius

Politikos formuotojai susidomėjo ekosisteminių paslaugų koncepcija, kai pasidarė aišku, kad globalus tikslas išvengti bioįvairovės nykimo iki 2010 buvo nepasiektas. Taigi, ši koncepcija buvo pirmą kartą panaudota stiprinant gamtos išsaugojimo politiką Biologinės įvairovės konvencijoje ir Europos Sąjungos Bioįvairovės strategijoje. Tačiau, kaip teigia Europos Komisija, ekosisteminių paslaugų vertinimas ir katografavimas, kuris yra privalomas pagal penktąjį Europos Sąjungos Bioįvairovės strategijos iki 2020 uždavinį, yra ne tik svarbus bioįvairovės tikslų pasiekimui, bet ir yra stipriai susijęs su panašių politikų, tokių kaip vandens, jūrų, klimato, žemdirbystės, miškininkystės ir regioninis vystymas, įgyvendinimu (Maes et al, 2014; Burkhard B. and Maes J. (Eds.), 2017) (žr. 5.1 paveikslą). Ekosisteminių paslaugų kartografavimo ir jų vertinimo rezultatai gali paremti tvarų natūraliųjų išteklių valdymą, taip pat būti taikomi gamta paremtų sprendimų vystymui bei prisidėti prie erdvinio planavimo ir aplinkosauginio švietimo.

5.1. paveikslas. Penktojo uždavinio iš ES Bioįvairovės strategijos iki 2020 rezultatų taikymas skirtinguose politikos sektoriuose (Šaltinis: Maes et al., 2014)

5.1.1. Gamtos apsaugos ir bioįvairovės politika

Ekosisteminės paslaugos buvo pirmą kartą įtrauktos į tarptautinę bioįvairovės saugojimo politiką 2010 metais, Biologinės įvairovės konvencijos dešimtajame šalių susitikime, kurio metu buvo priimtas strateginis bioįvairovės planas 2011-2020. Šiame strateginiame plane buvo taip vadinami „Aichi tikslai“, kurie be tradicinių bioįvairovės išsaugojimo tikslų taip pat apima bioįvairovės ir ekosisteminių paslaugų teikiamos naudos žmonėms sustiprinimą. Po to buvo priimta Europos Sąjungos Bioįvairovės strategija 2020, kurios nustatytas tikslas buvo palaikyti ir atstatyti ekosistemas ir jų paslaugas. Taip pat šioje strategijoje ekosisteminių paslaugų kartografavimas ir vertinimas buvo įtrauktas kaip vienas iš 20 numatytų uždavinių, skirtų įgyvendinti Europos Sąjungos šalims. Europos Sąjunga remia šios politikos įgyvendinimą per savo mokslinių tyrimų programą (Horizon 2020), o taip pat kitus finansinius instrumentus, pvz., LIFE+ programa.

Ekosisteminių paslaugų vertinimo ir kartografavimo procesas visų pirma prisideda prie žinių kūrimo apie ekosistemų ir susijusių paslaugų statusą, bei padeda nusistatyti būdus, kaip atstatyti ir valdyti ekosistemas. Ekosisteminių paslaugų žemėlapių rezultatai gali būti taikomi vertinime ir saugomų teritorijų planavime. Taip pat ekosisteminių paslaugų vertinimo ir kartografavimo rezultatai parodo ekosistemų ir bioįvairovės įnašą į žmonių gerovę, o tai padeda pagrįsti gamtos saugojimo būdų svarbą visuomenei.

5.1.2. Aplinkosaugos politika

Ekosisteminių paslaugų žemėlapių ir vertinimo rezultatai gali prisidėti prie aplinkosaugos politikos vertinant rizikas ir įvairių žmogaus veiklų poveikius ekosistemų ar žmonių sveikatai, bei planuojant įvairias šių poveikių sušvelninimo bei valdymo priemones. Ekosisteminės paslaugos yra tiesiogiai susijusios su šiomis aplinkosaugos politikos problemomis (Maes et al. 2014):

  • Vandens išteklių politika: ES vandens išteklių valdymo teisės aktų įgyvendinimui (pvz., Vandens pagrindų direktyva, Gruntinio vandens direktyva) reikia aukštos kokybės ir išsamios informacijos apie gėlo vandens išteklių kokybę ir kiekius. Ekosisteminių paslaugų vertinimo ir kartografavimo proceso rezultatai papildys turimą informaciją, o tai padės veiksmingiau apsaugoti ir valdyti vandens išteklius. Pavyzdžiui, maistinių medžiagų sulaikymo ir gėlo vandens cheminės būklės palaikymo kartografavimas tiesiogiai prisideda prie upių baseinų valdymo planų. Be to, ekosisteminių paslaugų vertinimo ir kartografavimo procesas padeda integruoti šią informaciją į platesnį ekosistemos būsenos vertinimą.
  • Klimato politika: Ekosistemos turi svarbų vaidmenį anglies dvideginio kaupime ir tuo pačiu klimato kaitos mažinime bei adaptacijoje prie klimato kaitos poveikių. Dėl to naujausia klimato kaitos adaptacijos politikos komunikacija stipriai pabrėžia gamta paremtų sprendimų svarbą. Kai kurios reguliuojančios ekosisteminės paslaugos (pvz. klimato reguliavimas, hidrologinių ciklų ir vandens tėkmės palaikymas ir erozijos greičio kontrolė) yra būtinos planuojant klimato kaitos mažinimo ir adaptacijos būdus, apimant nelaimių, susijusių su ekstremaliomis oro sąlygomis, rizikos mažinimą, apsaugą nuo potvynių bei urbanizuotose teritorijose gamtinio karkaso teikiamus vėsinimo pajėgumus. Tuo pat metu klimato kaitos poveikiai gali būti vertinami visų ekosisteminių paslaugų kategorijų atžvilgiu.
  • Jūrų politika: jūrinės ir pakrančių ekosistemos iš esmės prisideda prie žmonių gerovės daugeliu būdų, apimant maistą, darbus, saugumą, gyvenimo kokybę ir rekreacines galimybes. Jūrų strategijos pagrindų direktyva yra pagrindinis įstatyminis įrankis Europos Sąjungoje, skirtas saugoti jūrų ekosistemas. Šios direktyvos tikslas yra palaikyti arba pasiekti gerą Europos jūrų vandenų aplinkos statusą iki 2020. Taigi valstybės narės privalo vertinti jūros vandenų statusą ir žmonijos veiklai taikyti ekosistemomis grįstus sprendimus, kad būtų užtikrinta, kad veiksniai, darantys spaudimą jūros vandenų aplinkos kokybei, yra kontroliuojami ir palaikomi tokiame lygyje, kad būtų galima pasiekti gerą aplinkos statusą ir palaikyti tvarų jūrinių prekių ir paslaugų naudojimą. Taigi duomenys surinkti pagal jūrų strategijos pagrindų direktyvą jūrinių ekosistemų statuso vertinimui papildo MEAS procesą ir atvirkščiai. Tai prisideda prie bendrų spaudimų poveikių vertinimo ir veiksmų programų, skirtų pasiekti gerą aplinkos statusą, įgyvendinimo.
  • Taršos kontrolė: Teršalų pasklidimo kontrolės būdai gali būti grindžiami kartografuojant potencialų biotos ar ekosistemų tarpininkavimą (pvz. Biologinio valymo, filtravimo, sekvestravimo, saugojimo ir kaupimo) bei srautų tarpininkavimą (įskaitant vandens srautų palaikymą ir oro vėdinimą).

5.1.3. Žemės ūkio ir kaimo plėtros politika

Žemės ūkis ir kaimo vystymasis (įtraukiant ir pievų valdymo būdų planavimą) yra dar viena sfera, kuriai naudinga išnaudoti ekosisteminių paslaugų koncepciją. Žemės ūkio paskirties žemė, kaip intensyviai valdoma ekosistema, yra tiesiogiai įtraukta į ekosisteminių paslaugų gamybą (pvz. grūdai – žmonių vartojimui, biomasė – gyvulių pašarui, trąšos arba energija, rekreacinis potencialas ir estetinė vertė ir pan.), taip pat priklauso nuo ekosisteminių paslaugų pasiūlos (išteklių) (pvz. apdulkinimas, parazitų ir ligų kontrolė, dirvos derlingumo palaikymas) ir tuo pat metu turi tiesioginį poveikį ekosisteminių paslaugų ištekliams (pvz. buveinių palaikymas, gėlo vandens cheminė sudėtis, globalus klimato reguliavimas ir pan.) (Burkhard B. and Maes J. (Eds.), 2017).

Šių ekosisteminių paslaugų ištekliai yra tiesiogiai priklausomi nuo valdymo būdų. Yra priimta manyti, kad mažų sąnaudų (ekstensyvus) ūkininkavimas yra labiau priklausomas nuo ekosisteminių paslaugų išteklių ir turi mažesnį poveikį palyginus su įprastais, didelių sąnaudų (intensyviais) ūkininkavimo būdais. Skirtingų ekosisteminių paslaugų pasiūla, poveikis ir priklausomybė bei jų valdymo galimybės taip pat skiriasi priklausomai nuo masto. Pavyzdžiui, aprūpinimo paslaugos dažniausiai susijusios ūkio lygmeniu, o buveinės priežiūra, rekreacinis potencialas ir estetinė vertė, vandens kokybė ir klimato reguliavimas gali būti svarbesni kraštovaizdžio ar regiono mastu. Taigi ekosisteminių paslaugų srautų ir jų kelių lygmenų aspektų supratimas yra esminis veiksnys, siekiant efektyviai valdyti kaimo vietoves ir su jais susijusią ekosisteminių paslaugų pasiūlą.

Žemės ūkio ekosisteminių paslaugų kartografavimas ir vertinimas gali būti naudingas:

  • vizualizuojant mastelį, kuriame veikia įvairios ekosisteminės paslaugos;
  • vertinant ir akcentuojant ekosisteminių paslaugų pasiūlos ir paklausos pasiskirstymo priklausomybes;
  • vizualizuojant teigiamus ir neigiamus ūkininkavimo būdų padarinius;
  • nustatant intervencijas, reikalingas ekosisteminių paslaugų tiekimui užtikrinti ar tobulinti.

EP kartografavimo ir vertinimo rezultatai taip pat gali padėti siekti kaimo politikos tikslų ir reikalingų priemonių, skirtų pagerinti ekosisteminių paslaugų pasiūlą ir susijusias mokėjimų sistemas. Pavyzdžiui, ekosisteminių paslaugų atkūrimas ir išsaugojimas jau buvo įtrauktas kaip vienas iš ES bendrosios žemės ūkio politikos kaimo plėtros krypties prioritetų.

5.1.4. Miškininkystės politika

Miškų ekosistemos yra esminis kraštovaizdžio ir bioįvairovės elementas ir tuo pačiu tai iš esmės prisideda prie žmonių gerovės. Praeityje miškų valdymo pagrindinis tikslas buvo medienos išgavimas, tačiau nauji 21-ojo amžiaus iššūkiai privertė taikyti multifunkcinius metodus ir įtraukti daugiau prekių ir paslaugų tokių kaip klimato reguliavimas, erozijos kontrolė ir hidrologinis reguliavimas (Luque et al. 2017).

Nauja Europos Sąjungos miškų strategija miškams ir su miškais susijusiems sektoriams, sukurta Europos Komisijos 2013 metų rugsėjį, pristato naują teorinį modelį, kuriame adresuojama miškų apsauga, bioįvairovės saugojimas ir tvarus miškų ekosisteminių paslaugų vartojimas ir teikimas. Strategija skatina naudoti nuoseklų ir holistinį metodą miškų valdymui, apimant: i) daugialypę miškų teikiamą naudą ir paslaugas; ii) vidines ir išorines miškų politikos problemas ir iii) visą miškų ekosisteminių paslaugų vertės grandinę. Taigi miškų ekosisteminių paslaugų kartografavimas ir apskaita sukuria integruotą ir sistemingą miškų sistemų bei įvairių spaudimų poveikių vaizdą (Maes et al. 2014).

5.1.5. Regioninės plėtros politika ir teritorinis planavimas

Ekosistemų išteklių (pasiūlos) ir paklausos vertinimas bei ekosisteminių paslaugų teikimo optimizavimas (pvz. planuojant ar kuriant gamtinį karkasą ar žaliąjį tinklą) gali daryti didelę įtaką regioninei ar miesto plėtrai, palaikant investicinius sprendimus, padidinant darbo vietų skaičių bei sustiprinant ekonomikos augimą. Taip pat ekosisteminių paslaugų vertinimo ir kartografavimo rezultatų panaudojimas teritorijų planavime, suteikia didesnes galimybes integruoti aplinkos veiksnius į sprendimų priėmimą, žemės paskirties pasikeitimus ar valdymą (pvz., naudojant juos strateginiame aplinkos vertinimo procese). Ekosisteminių paslaugų kartografavimas ir vertinimas keliose Europos Sąjungos šalyse jau yra plačiai naudojamas paremti planavimui ir sprendimų priėmimui nuo nacionalinio iki vietinio lygmens. Pavyzdžiui, Suomijoje daug regioninių strategijų ir vietinių praktinių planų siekia sustiprinti, atstatyti ar formuoti ekosistemas ir jų paslaugas. Ekosistemų žemėlapiai taip pat naudojami Europos jūrų erdvinio planavimo iniciatyvose (pvz. Latvijoje ir Švedijoje), tam kad būtų įvertinamas jūrų ekosistemų panaudojimo potencialas ir potencialus poveikis šioms ekosistemoms.

 Taip pat, ekosisteminių paslaugų koncepcija turi gerą potencialą kraštovaizdžio planavime, kurio tikslas pagerinti, atstatyti ar formuoti kraštovaizdžius ir jų paslaugas. Kaip pavyzdys galėtų būti Vokietijos kraštovaizdžio planavimo praktika, kuri apima esamą kraštovaizdžių būsenos analizę, susijusią su kraštovaizdžio funkcijomis ir pajėgumais išpildyti žmonių poreikius.

Pagrindinis ekosisteminių paslaugų kartografavimo ir vertinimo indėlis į teritorijų planavimą gali būti (Albert et al., 2017):

  • ekosisteminių paslaugų taip vadinamųjų „karštųjų taškų“ vietų, turinčių didelį ekosisteminių paslaugų teikimo potencialą, ir (arba) jautrumo tam tikram poveikiui, kuris yra susijęs su planavimo sprendimu, identifikavimas, dėl kurio gali prireikti planuoti jų išsaugojimo ar atkūrimo sprendimus;
  • Planavimo sprendimų poveikių ekosistemų būklei ir ekosisteminių paslaugų teikimui vertinimas (t.y. naudojant strateginio aplinkos vertinimo procedūrą);
  • Ekosisteminių paslaugų kompromisų, atsirandančių dėl skirtingų žemės panaudojimo alternatyvų, vaizdavimas;
  • Nesutapimų tarp ekosistemų išteklių ir paklausos vietų identifikavimas (apjungiant ekosisteminių paslaugų žemėlapius su žmonių vertybių ir paslaugų naudojimo vertinimu);
  • Suinteresuotų šalių ir sprendimų priėmėjų įsitraukimo į planavimo procesą sustiprinimas, iškomunikuojant naudingus planavimo sprendimų aspektus ir jų trūkumus;
  • Visuomenės įsitraukimo į planavimą ir sprendimų priėmimą skatinimas, surenkant informaciją apie vietinių žmonių žinias ir požiūrius ir sustiprinant žinių apsikeitimą ekosistemų ir jų paslaugų atžvilgių.

Tačiau svarbu atminti, kad norint sėkmingai integruoti ekosisteminių paslaugų kartografavimą ir vertinimą į teritorijų planavimo procesą, turi būti gerbiami laiko ir finansiniai apribojimai bei ekosisteminių paslaugų naudotojų bei sprendimų priėmėjų interesai.

Ekosisteminių paslaugų žemėlapių detalumas, taikomi metodai ir rodikliai priklauso nuo planavimo tikslo ir institucinių reikalavimų tam tikriems planavimo instrumentams. Taip pat, vertinimo rezultatų neapibrėžtumas turi būti iškomunikuotas sprendimų priėmėjams ir visuomenei.

5.2. Ekosisteminių paslaugų taikymo sprendimų priėmime įrankiai ir metodai

5.2.1. Tendencijų analizė ir gamtinio kapitalo apskaita

Tendencijų analizė yra dažnai taikoma politikos formavimo procesuose, nusistatant politikos tikslus bei stebint politikos įgyvendinimą ir jos poveikį. Taikant tendencijų analizę skirtingiems ekosistemų ir jų paslaugų komponentams, galima pagerinti suvokimą apie praeities, dabarties ir ateities pokyčius. Taigi, tendencijų analizės rezultatai leidžia geriau suformuoti ir apibūdinti ekosistemų vystymosi ateities scenarijus (Guerra et al., 2017).

Kaip minėta anksčiau, ekosisteminių paslaugų vertinimo rezultatai ir tendencijų analizė gali suteikti esminę informaciją apie įvairių Europos Sąjungos politikų įgyvendinimą, pvz. gamtosaugos sferoje, klimato kaitos, vandens išteklių valdymo, jūrų apsaugos, bei vertinant politikos sektorių, kurie remiasi ekosisteminių paslaugų naudojimu, poveikius, pvz., žemės ūkio, miškininkystės, žuvininkystės ir pan. Tačiau, tam reikia laike palyginamų ekosistemų vertinimo rezultatų, o tokių duomenų šiuo metu nėra daugumoje šalių.

Tam, kad būtų galima pagerinti reguliarų ekosisteminių paslaugų duomenų rinkimą, Europos Sąjungos Bioįvairovės strategijos penktame uždavinyje (Action 5) yra nurodoma, kad turi būti nustatoma ekosisteminių paslaugų ekonominė vertė ir kad ji turi būti integruota į apskaitos ir raportavimo sistemas Europos Sąjungos ir nacionaliniu lygmeniu. Taigi, buvo sukurta natūralaus kapitalo apskaitos (NKA) sistema, kuri yra ekosistemų vertinimo ir kartografavimo proceso dalis. Šis metodas žingsnis po žingsnio apima įvairius aspektus, tačiau prasideda nuo biofizinių pagrindų kūrimo tolimesniems vertinimams. Tokiems biofiziniams pagrindams reikia gerai sukategorizuotų ir sustruktūruotų bei erdviškai aiškių duomenų rinkinių (MAES et al., 2014). Jungtinių Tautų Statistikos Departamentas sukūrė aplinkos ekonominę apskaitą (AEA), tam kad būtų surinkti tarptautiniu mastu palyginami statistiniai duomenys apie aplinką, ją siejant su ekonomika, ir taip sukūrė pagrindą ekosisteminių paslaugų apskaitos sistemai. Šiuo metu, jau kelios Europos Sąjungos valstybės narės pradėjo vystyti savo natūralaus kapitalo apskaitą.

5.2.2. Scenarijų analizė

Scenarijus gali būti apibrėžiamas kaip galimos ateities situacija, įskaitant ir kelio į tą situaciją kūrimą. Scenarijų tikslas nėra kurti tikslų ateities apibūdinimą, bet pabrėžti esminius ateities aspektus ir atkreipti dėmesį į faktorius, kurie darys įtaką ateities vystymuisi. Daugelis scenarijų analitikų pabrėžia, kad scenarijai yra hipotetiški konstruktai ir niekur nėra teigiama, kad tai atspindi realybę (Schoemaker, 1995). Be to, scenarijai yra dažnai taikomi kaip pagalbinis instrumentas politikos formavime ir sprendimų priėmime (Schoemaker, 1995; Guerra et al. 2017) tam, kad būtų galima:

  • sukurti žinias apie dabartį ir ateitį ir identifikuoti šių žinių apribojimus;
  • atlikti komunikavimo funkciją, nes scenarijų vystymas yra dažnai paremtas žmonių, turinčių skirtingus požiūrius, idėjų apsikeitimu;
  • padėti sprendimų priėmėjams formuojant politikos tikslus;
  • ištirti alternatyvių vystymosi kelių ir politikos galimybių pasekmes;
  • ištirti siūlomų sprendimų ir valdymo būdų efektyvumą;
  • paremti adaptacinių valdymo strategijų vystymą

Scenarijų analizė buvo sėkmingai pritaikyta daugybėje vietinių tyrimų, o taip pat ir nacionaliniuose, regioniniuose ir globaliniuose vertinimuose, tiriant kaip skirtingos žemės panaudojimo ar valdymo galimybės sąveikauja su ekosisteminių paslaugų ištekliais. Tai apima ekosisteminių paslaugų išteklių kompromisus tarp skirtingų valdymo alternatyvų bei erdvinį ekosisteminių paslaugų grupių (ar sinergijų) pasiskirstymą ir konfliktavimo (arba kompromisų) vietoves, kur interesai į tam tikrų ekosisteminių paslaugų išteklius turėtų būti subalansuoti.

Scenarijų kūrimas ir analizė apima tris pagrindines stadijas (Guerra et al. 2017):

  • Pradinė stadija: pagrindinių tendencijų tam tikrame regione ar subjekte nustatymas ir pokyčių veiksnių analizė. Šioje stadijoje galima išgauti kelis scenarijus.
  • Antroji stadija: nustatytų scenarijų vertimas į kiekybinius ir kokybinius kintamuosius, kurie apibūdina svarbiausius pokyčių veiksnius (pvz. ekonominį vystymąsi ar demografinius veiksnius). Šie veiksniai gali būti panaudojami kaip duomenys modeliams, kurie susieja šiuos pokyčius su aplinkos pokyčiais ar poveikiais bioįvairovei ir ekosisteminėms paslaugoms.
  • Trečioji stadija: šių modelių rezultatų analizė ir politikos galimybių formavimas, siekiant išvengti nepageidaujamų vystymosi krypčių.

Priklausomai nuo sprendimų priėmimo konteksto politikos, galima išskirti kelių tipų scenarijus (IPBES, 2016): i) „tiriamieji scenarijai“ atspindi skirtingas galimos ateities galimybes. Šie scenarijai yra dažnai sudaromi siužeto pagrindu ir suteikia būdus, kaip susidoroti su aukštu neapibrėžtumu, susijusiu su daugeliu lemiamųjų veiksnių ateities trajektorijomis; ii) „intervenciniai scenarijai“ įvertina alternatyvias politikos arba valdymo galimybes taikant „tikslų siekimo“ arba „politikos peržiūros“ analizę („tikslų siekimo scenarijų“ atveju alternatyvios vystymosi galimybės yra tiriamos jau nustatytam ateities tikslui, o „politikos peržiūros scenarijų“ (dar žinomų kaip „ex-ante scenarijai“) atžvilgiu, apsvarstomos įvairios politikos galimybės); iii) „retrospektyvinis politikos vertinimas“ (dar žinomas kaip „ex-post vertinimas“) palygina pastebėtą vykdomos politikos trajektoriją praeityje su scenarijais, kuriais būtų pasiektas numatytas tikslas.

IPBES metodologinis ekosisteminių paslaugų ir bioįvairovės scenarijų ir modelių vertinimas (IPBES, 2016) iliustruoja kaip skirtingi scenarijų tipai ir skirtingi modeliavimo būdai gali daryti įtaką didiesiems politikos ciklams, įskaitant plano nustatymą, politikos formavimą, vykdymą ir apžvalgą (žr. 5.2 paveikslą).

5.2 paveikslas. Skirtingų tipų scenarijai ir jų taikomumas politikos formavime ir įgyvendinime (IPBES, 2016).

Pavyzdžiui, „tiriamieji scenarijai“ gali prisidėti prie problemos nustatymo ir darbotvarkės sudarymo, o „intervenciniai scenarijai“, kurie vertina alternatyvias politikos arba valdymo galimybes, gali prisidėti prie politikos formavimo ir įgyvendinimo. IPBES vertinimas teigia, kad tiriamieji scenarijai yra dažniausiai naudojami vertinant globaliu, regioniniu ir nacionaliniu lygmeniu, o intervenciniai scenarijai dažnai taikomi sprendimų priėmimams nacionaliniu arba vietiniu lygmeniu.

5.2.3. Poveikio vertinimas

Poveikio vertinimas siekia identifikuoti siūlomų veiksmų pasekmes ateityje, tam kad būtų galima tuo remtis priimant sprendimus. Ekosisteminių paslaugų kartografavimo ir vertinimo rezultatai gali būti integruojami į skirtingas poveikio vertinimo procedūras (pvz., planavimo dokumentų strateginį aplinkos vertinimą ir plėtros projektų poveikių aplinkai įvertinimą), taigi taip praplečiant poveikių vertinimo apimtį nuo vertinimo tik aplinkos atžvilgiu iki kitų žmogaus gerovės aspektų.

Ekosisteminės paslaugos gali būti susijusios su įvairiomis poveikių vertinimo stadijomis  (Geneletti & Mandle, 2017), įskaitant:

  • Apimties ir pagrindo analizė: Ekosisteminių paslaugų kartografavimo rezultatai gali būti naudojami atrenkant prioritetines ekosistemines paslaugas, kurios yra svarbiausios analizuojamam veiksmui (t.y. paslaugos, nuo kurių tas veiksmas priklauso ar kurioms paslaugoms tas veiksmas daro įtaką). Šioje stadijoje reikalingas supratimas apie erdvinį ryšį tarp vietovės, kuriai įtaką daro analizuojamas veiksmas, vietovę, kur yra ekosisteminių paslaugų ištekliai ir vietovė, kurioje ekosisteminės paslaugos yra naudojamos.
  • Konsultacijų stadija: Ekosisteminių paslaugų žemėlapiai padeda nukreipti diskusijas ir suinteresuotų šalių įsitraukimą, įskaitant dalyvaujamąjį žemėlapių kūrimo metodą, kurio metu siekiama pagerinti supratimą, kaip ekosisteminės paslaugos yra suvokiamos ir vertinamos skirtingų gavėjų grupių. Konsultacijų stadijos rezultatai gali būti naudojami vystant alternatyvas, nustatant teritorijas, kur tam tikri veiksmai yra nepageidaujimi arba siūlant prioritetines vietoves.
  • Plėtros alternatyvų poveikių vertinimas: erdvinė ekosisteminių paslaugų išteklių analizė leidžia susieti poveikius ir tam tikrus gavėjus bei atlikti kompromisų analizę.
  • Sušvelninimo būdų siūlymas: Remiantis ekosisteminių paslaugų žemėlapiais galima identifikuoti efektyvesnes klimato kaitos sušvelninimo galimybės, siejant aplinkos ir socialinius aspektus.

5.2.4. Integruoti ekosisteminių paslaugų taikymo būdai sprendimų priėmime

Turbūt svarbiausias ekosisteminių paslaugų koncepcijos indėlis politikos formavimui ir sprendimų priėmimui yra susijęs su holistiniu žmogaus ir gamtos sąveikų suvokimu, kompromisų tarp konkuruojančių žemės panaudojimo būdų ir išteklių poreikių adresavimu, bei gamtosaugos socioekonominių interesų konfliktais. Taigi ekosisteminės paslaugos gali būti naudojamos ne vien tik politikos ar planavimo kontekste, bet ir tiriant ar įveikiant kompromisus tarp skirtingų ir konkuruojančių planavimo ir politikos tikslų. Toks integralus metodas reikalauja sistemingo mąstymo ir supratimo apie sudėtingas sąsajas bei grįžtamojo ryšio mechanizmus socioekologinėse sistemose (Liu et al., 2015).

Koncepcinis teorinis pagrindas –  „Mąstymas sąsajomis“ (angl. Nexus thinking), kurį suformavo Fürst et al. (2017), parodo, kaip ekosisteminių paslaugų sąvokos ir praktika gali padėti subalansuoti integruotą išteklių valdymą, palengvinant tarp mastelinį ir tarp sektorinį planavimą. Jis taip pat adresuoja esminį planavimo ir politikos formavimo klausimą: kaip apibrėžti prasmingas sistemos ribas, kurios adresuotų reikiamus sprendimų priėmėjus, kad jie užtikrintų, kad ekosistemų procesų ir jų daugialypiai laiko ir erdvės masteliai yra pakankamai gerai įtraukti ir apsvarstyti. Tai susiję su dažna esamų planavimo sistemų problema ar apibojimu: planai ir politikos daugiausiai apsiriboja administracinėmis ribomis, o ekosisteminių paslaugų pajėgumai ir paklausa yra susiję su biofiziniais ir socialiniais aspektais.

Apibūdintas ekosisteminių paslaugų modelis siūlo bendrą pagrindą besijungiančioms politikoms (žr. 5.3. paveikslą).

5.3. paveikslas. Ekosisteminių paslaugų sąsaja su politikos sektoriais, teritoriniu planavimu, žemės panaudojimo būdais (Pagal Fürst et.al 2017).

Ekosisteminių paslaugų sąsajų metodo taikymo per sujungimą su politikos sektoriais, teritoriniu planavimu ir žemės panaudojimo būdais įrankiai apima: i) politikos poveikio vertinimą įvykdytą prieš patvirtinant Europos Sąjungos politikas įvairiems sektoriams (pvz. žemės ūkio, miškininkystės, klimato, aplinkos ir pan.); ii) Nacionalinių/vietinių planų ir programų strateginį poveikio vertinimą (SPV); iii) tam tikrų plėtros projektų poveikio aplinkai vertinimą, bei iv) įvairius rinkos mechanizmus (pvz. sertifikavimą ar ekologinį žymėjimą). Ekosisteminių paslaugų metodo taikymas poveikio vertinimo procedūrose buvo aptartas anksčiau. Rinkos mechanizmai yra naudojami kaip valdymo įrankiai, kad būtų sukurta sąsaja tarp politikos ir socialinių tikslų bei žemės savininkų interesų. Rinkos mechanizmai gali būti panaudojami norint pagerinti reguliuojančias ar kultūrines paslaugas, įtraukiant jas kaip pridedamąją vertę prekių rinkodaroje. Taip pat rinkos mechanizmai gali sustiprinti bendradarbiavimą tarp skirtingų žemės panaudojimo šalių (Fürst et.al 2017).

Tiesioginiai metodai, naudojami daryti įtaką ekosisteminių paslaugų pasiūlos pajėgumams politikos lygmeniu, apima finansavimo schemas, tokias kaip tiesioginiai ir netiesioginiai mokėjimai vykdomi Bendrojoje žemės ūkio politikoje. Tokių metodų rezultatas yra žemės panaudojimo valdymo intensyvumo pritaikymas arba gamtinio karkaso vystymas kaip sąsajos su teritorijų planavimu. Taip pat įstatyminiai apribojimai (pvz., buveinių direktyva, vandens pagrindų direktyva, jūrų strategijos pagrindų direktyva) skatina apsvarstyti ir įtraukti Europos Sąjungos bioįvairovės ir ekosisteminių paslaugų tikslus į teritorijų planavimą. Erdviniame planavime įgyvendinami šie įstatyminiai reikalavimai, apibrėžiant vietovėse teikiamą pirmenybę tam tikroms ekosistemų funkcijoms (pvz. potvynių apsaugai) arba žemės panaudojimo tipams. Paradigmos pokytis teritoriniame planavime, kai apibrėžiamos vietovės, kuriose užtikrinami tam tikrų ekosisteminių paslaugų ištekliai arba ekosistemų apjungimas, pastūmėtų teritorinį planavimą link labiau integruoto metodo vystyti žemės panaudojimo modelius/būdus, kurie sustiprintų ekosisteminių paslaugų potencialą bei suteiktų bendrą pagrindą politikos formuotojų, planuotojų ir žemės valdytojų sprendimų priėmimui (Fürst et.al 2017).

Paskaitos „Ecosystem service concept in policy and land use management” skaidrės (anglų k.)

 

Rekomenduojama literatūra:

Albert, C., Geneletti, D., Kopperoinen, L., 2017. Application of ecosystem services in spatial planning. In: Burkhard B, Maes J (eds.). Mapping Ecosystem Services. Pensoft Publishers, Sofia, 374 pp.

Fürst, C., Luque, S., Geneletti, D. 2017. Nexus thinking – how ecosystem services can contribute to enhancing the cross-scale and cross-sectoral coherence between land use, spatial planning and policy-making, International Journal of Biodiversity Science, Ecosystem Services & Management, 13(1): 412-421

Geneletti, D., Mandle L., 2017. Mapping of ecosystem services for impact assessment. In: Burkhard B, Maes J (eds.). Mapping Ecosystem Services. Pensoft Publishers, Sofia, 374 pp.

Guerra, C., Alkemade, R., Maes, J., 2017. When to map? In: Burkhard B, Maes J (eds.). Mapping Ecosystem Services. Pensoft Publishers, Sofia, 374 pp.

IPBES, 2016. Summary for policymakers of the methodological assessment of scenarios and models of biodiversity and ecosystem services of the Intergovernmental Science-Policy Platform on Biodiversity and Ecosystem Services.  S. Ferrier, K. N. Ninan, P. Leadley, R. et al. (eds.). Secretariat of the Intergovernmental Science-Policy Platform on Biodiversity and Ecosystem Services, Bonn, Germany. 32 pages

Liu et al., (2015). Systems integration for global sustainability. Science. 347 (6225):1258832.

Luque S, Gonzalez-Redin J, Fürst C (2017) Mapping forest ecosystem services. In: Burkhard B, Maes J (eds.). Mapping Ecosystem Services. Pensoft Publishers, Sofia, 374 pp.

Maes, J., Egoh, B., Willemen, L., Liquete, C., Vihervaara, P., Schägner, J.P., Grizzetti, B., Drakou, E.G., LaNotte, A., Zulian, G., Bouraoui, F., Paracchini, M.L., Braat, L., Bidoglio, G., 2012. Mapping ecosystem services for policy support and decision making in the European Union. Ecosystem Services 1: 31–39.

Maes, J., Teller, A., Erhard, M., 2014. Mapping and Assessment of Ecosystems and their Services. Indicators for ecosystem assessments under action 5 of the EU biodiversity strategy to 2020. Publications office of the European Union, Luxembourg.

Schoemaker, P. J., 1995. Scenario planning: a tool for strategic thinking. Sloan management review, 36(2), 25.