3. Ekosisteminių paslaugų kartografavimas ir vertinimas

Atsisiųsti pilną teorinę medžiagą (PDF)

Nuo tada, kai Europos Komisija iškėlė penktą Bioįvairovės strategijos iki 2020 uždavinį (Action 5), kuris teigia, jog Europos Sąjungos narės: „…turės sukartografuoti ir įvertinti ekosistemų būklę ir jų teikiamas paslaugas savo nacionalinėje teritorijoje…“, labai išaugo poreikis įvertinti ekosistemines paslaugas ir jas kartografuoti pagal jų išteklius (pasiūlą) ir paklausą įvairiu masteliu: nuo transnacionalinio iki vietinio lygmens.

Gali iškilti klausimas: kodėl kyla poreikis sukartografuoti ekosistemines paslaugas? Visų pirma, procesai, kurie lemia ekosisteminių paslaugų išteklių „gamybą“ yra erdviniai (žr. 1.3. paveikslą). Ekosistemų funkcijos ir procesai, kurie lemia ekosisteminių paslaugų gamybą kinta laike ir erdvėje ir priklauso nuo tam tikro mastelio. Taip pat pokyčių veiksniai, kurie daro įtaką ir keičia ekosistemų funkcijas ir procesus, pasižymi stipria erdvine kaita, pvz. žemės panaudojimo būdai, žemės fragmentavimas arba ūkinės veiklos intensyvėjimas.

Taigi, ekosisteminių paslaugų žemėlapiai yra labai reikalingi, norint apibūdinti ir vertini ekosisteminių paslaugų išteklių gamybą, kuri priklauso nuo ekosistemų procesų taip pat žemės panaudojimo būdų, klimato ir aplinkos kaitos (Maes ir kiti, 2013).

Ekosisteminių paslaugų teikimas yra sudėtingas procesas ir skirtingos ekosisteminės paslaugos yra dažnai tarpusavyje susijusios. Paprastai tarp skirtingų ekosisteminių paslaugų ir bioįvairovės yra sinergijos ir kompromisai. Kai kuriais atvejais tam tikros ekosisteminės paslaugos gamyba gali suintensyvėti kitos ekosisteminės paslaugos kaina arba pagausinti kitas ekosistemines paslaugas. Tik tuo atveju, jei ekosisteminės paslaugos yra sužymėtos ir jų erdvinis pasiskirstymas yra žinomas, galima išnarplioti tokią sudėtingą sistemą.

Kaip aptarta 1 ir 2 skyriuose, ekosisteminių paslaugų modelis turi dvi tarpusavyje susijusias dimensijas: pasiūla ir paklausa. Ekosisteminių paslaugų paklausa, tai „ekosistemų prekės ir paslaugos, kurios yra suvartojamos ar panaudojamos tam tikroje sferoje per tam tikrą laiką“ (Burkhard ir kiti, 2014). Ši paklausa gali kisti erdvėje ir laike ir gali būti nepriklausoma nuo tikrosios pasiūlos. Taigi, ekosisteminių paslaugų pasiūlos ir paklausos žemėlapiai yra reikalingi, kad būtų galima tirti ir kiekybiškai vertinti ekosisteminių paslaugų naudos srautus į artimas ir tolimas žmonių populiacijas.

Galiausiai, ekosisteminių paslaugų vizualizavimas paklausos ir pasiūlos žemėlapiuose gali būti naudingas sprendimų priėmėjams daugybėje procesų, pvz. žemės paskirties planavime, poveikio aplinkai vertinime ar kraštovaizdžio vertinime.

3.1. Ekosisteminių paslaugų modeliavimo sistema

Esminis pirmasis žingsnis prieš pradedant kiekybinį ekosisteminių paslaugų vertinimą ir žymėjimą žemėlapiuose yra modeliavimo sistemos pasirinkimas. Tokios sprendimų sistemos skiriasi viena nuo kitos skirtingų duomenų ir žinių poreikiu, masteliu, įtaką darančiais veiksniais, todėl modelio pasirinkimas priklausys nuo projekto aplinkybių. Kienast ir Helfenstein (2016) suklasifikavo ekosisteminių paslaugų modelius:

• Procesų modeliai
• Empiriniai modeliai
• Pakopų būdas
• Rodikliais grįstas vertinimas
• Kraštovaizdžio modelis

Kienast ir Helfenstein (2016) taip pat pasiūlė ir 6 taškų sistemą, apibūdinančią ekosisteminių paslaugų modelius. Ši 6 taškų sistema gali būti kaip vadovas, pasirenkant tinkamą modelį pagal projekto duomenis:

Kintančios (naudojamos) žinios: tai yra turimų žinių apie tiriamas ekosistemines paslaugas lygis. Turimos žinios gali būti labai elementarios ir grįstos pasakojimais arba patirtimi, arba analitinės ir žinios orientuotos į procesą.

Erdvinis mastelis: Ekosisteminių paslaugų vertinimo mastelis gali apimti nuo vietinio ar savivaldybės lygmens iki globalaus lygmens. Mastelis yra pagrindinis veiksnys nurodantis kokie duomenys reikalingi ekosisteminių paslaugų vertinimui.

Laiko mastelis: Panašiai kaip erdvinis mastelis, ekosisteminių paslaugų laiko mastelis darys tiesioginę įtaką rezultatams ir reikalingiems duomenims. Laiko mastelis gali būti nuo mėnesių iki dešimtmečių ar amžių.

Pasiekiami (naudojami) duomenys: Duomenų pasiekiamumas ir savybės (erdvinis ir tematinis mastelis) lems ekosisteminių paslaugų vertinimo pasirinkimą. Pavyzdžiui, jei pasiekiami geros rezoliucijos erdviniai ir tematiniai duomenys, tuomet galėtų būti naudojamas sudėtingesnis procesais grįstas modelis.

Suinteresuotų šalių įsitraukimas: Atsižvelgiama kokiu mastu norima atverti ekosisteminių paslaugų vertinimą plačiąjai visuomenei. Pavyzdžiui, jei suinteresuotų šalių įsitraukimas yra pagrindinis projekto reikalavimas, tuomet galimai reikės naudoti „iš apačios į viršų“ įtraukimo modelį ir dalyvavimo vertinimo įrankius.

Rezultatas: Ekosistemų vertinimo rezultatas gali būti kokybinis arba kiekybinis ir tai tiesiogiai susiję su reikalingais duomenimis ir modelio pasirinkimu. Kiekybiniai rezultatai paprastai reikalauja detalių duomenų ir matematinių modeliu, o kokybiniai rezultatai reikalauja ekspertų nuomonės vertinimų ir kokybinio mastelio.

3.2. Rodikliai

Esminis žingsnis taikant ekosisteminių paslaugų modelį yra biofizinis ekosisteminių paslaugų kiekybinis įvertinimas. Dauguma ekosisteminių paslaugų patenkančių į aprūpinimo kategoriją gali būti tiesiogiai kiekybiškai įvertintos. Tačiau pamatuoti reguliuojančias, palaikančias ir kultūrines paslaugas yra sudėtingiau. Taigi tam reikalingi rodikliai arba pakaitiniai duomenys (Egoh et al., 2012). Kaip apibrėžia Wiggering ir Müller (2004) „rodikliai yra kintamieji, kurie pateikia suvestinę informaciją apie tam tikrą reiškinį“. Stiprūs biofiziniai rodikliai reikalingi ne tik vertinant ekosistemines paslaugas bet taip pat vertinant ekosisteminių paslaugų pokyčius laike. Stengiantis struktūrizuoti ekosisteminių paslaugų kiekybinį vertinimą ir rodiklių pasirinkimą dažnai pasirenkamas DPSIR modelis (angl. drivers, pressures, state, impact, response; liet. Lemiamieji veiksniai, spaudimas, būsena, poveikis, atsakas) (žr. 3.1. paveikslą) (Müller & Buckhard, 2012).

3.1. paveikslas. DPSIR modelis pritaikytas ekosisteminių paslaugų sąvokai. (Müller and Burkhard, 2012).

Pagal DPSIR modelį, politiniai sprendimai, produkcijos sistemos ir socialinis vystymasis (lemiamieji veiksniai, anlg. drivers) sukuria spaudimus (angl. pressures) aplinkos sistemoms. Šie spaudimai lemia pokyčius aplinkos sistemų būsenoje (state). Tuomet poveikis (impacts) žmonijos ir natūralioms sistemoms gali sukelti pokyčius ekosistemų teikiamoms gėrybėms ir paslaugoms. Galiausiai, visuomenės bando minimizuoti šiuos poveikius (impacts) arba prisitaikyti prie jų taikant atsako (response) strategijas.

DPSIR modelis taip pat apima ryšius tarp aplinkos būsenos (ekosistemų ir bioįvairovės) ir žmonijos sistemų. Pagal šį modelį ekosisteminių paslaugų rodikliai turėtų užfiksuoti priežastinius ryšius tarp spaudimo (pressures), būsenos (state) ir poveikių (impacts).

 Mastelio įtaka taip pat turi būti apsvarstyta renkantis ekosisteminių paslaugų rodiklius. Prieš renkantis tinkamus rodiklius, turėtų būti įvertintas ekologinių procesų mastelis (laiko ar erdvės dimensija), kuris lemia ekosisteminių paslaugų išteklius. Dauguma aprūpinimo paslaugų gali būti vertinamos keliais masteliais, o kai kurios reguliuojančios paslaugos (pvz. klimato kontrolė arba apsauga nuo potvynių) labai priklauso nuo vietinio ir regioninio konteksto.

Priklausomai nuo tam tikro projekto, rodiklių pasirinkimas priklauso nuo:

• Tyrimo apimties ir pasirinktos vertinamos ekosisteminės paslaugos
• Tyrimo mastelio
• Duomenų pasiekiamumo

Ne viena gairių ir rodiklių grupė yra siūloma skirtingiems masteliams. Šiame skyriuje mes siūlome tik kelias iš jų:

• Ekosistemų ir jų paslaugų vertinimas ir kartografavimas (rodikliai ekosistemų vertinimui pagal penktąjį uždavinį iš Europos Sąjungos Bioįvairovės strategijos iki 2020) (Maes et al., 2013):

Antroji MAES ataskaita nurodo platų ekosisteminių paslaugų rodiklių pasirinkimą, kurie pritaikyti Europos Sąjungos ir jos narių lygmeniui, pagal bendrąją tarptautinę ekosisteminių paslaugų klasifikacijos sistemą;

• Rodikliai ekosisteminių paslaugų kartografavimui: Apžvalga (JTC mokslinės ir politikos ataskaitos) (Egoh et al., 2012): Erdvinės informacijos ir rodiklių apžvalga ekosisteminių paslaugų kartografavimui ir modeliavimui globaliu, žemyniniu ir nacionaliniu lygmeniu;
• Europinis ekosisteminių paslaugų vertinimas (JTC mokslo ir politikos ataskaitos) (Maes et al., 2011): Rodiklių rinkinys pagal erdvinius duomenis Europos masteliu.

3.3. Ekosisteminių paslaugų vertinimo ir kartografavimo metodai

Galima išskirti keturis pagrindinius būdus, kuriais vadovaujantis galima sugrupuoti ir suklasifikuoti visas ekosisteminių paslaugų vertinimo metodologijas. Šie keturi būdai yra:

1. Biofiziniai metodai
2. Sociokultūriniai metodai
3. Ekonominiai metodai

1. Kiekybinis ekspertinis vertinimas.

3.3.1. Biofiziniai metodai

Biofizinės metodologijos yra labiausiai paplitusios kartografuojant ir vertinant ekosisteminių paslaugų išteklius bei esamą paklausą ir vartojimą. Biofizinis kiekybinis vertinimas yra ekosisteminių paslaugų matavimas naudojant biofizinius vienetus, pavyzdžiui, vandens kiekį įsigėrusį į vandeningą sluoksnį, išgaunamą medienos kiekį ar anglies kiekį dirvoje. Taigi biofiziniai metodai yra stipriai priklausomi nuo rodiklių, pakaitinių duomenų ir biofizinių modelių. Pasitelkiant rodiklius ir biofizinius modelius galima ne tik kiekybiškai įvertinti ekosistemines paslaugas, bet taip pat įvertinti ir ekosistemų būseną jų struktūrų ir funkcijų atžvilgiu.

Tam kad būtų atliekamas biofizinis ekosisteminių paslaugų vertinimas reikia atsakyti į du klausimus:

1. Ką mes matuosime?
2. Kaip mes tai išmatuosime?

Ką matuoti?

Kai jau yra atrinktos aktualios projektui ekosisteminės paslaugos, tuomet reikia pasirinkti ekosisteminių paslaugų rodiklius, tam gal būtų galima įvertinti ir stebėti ekosisteminių paslaugų išteklius ir jų būseną (žr. 3.3 skyrių). Rodiklis pasirenkamas atsižvelgiant į analizės tikslą, tikslinę grupę, erdvinį ir laikinį mastelį ir duomenų pasiekiamumą. Svarbus aspektas, renkantis rodiklius yra įvertinti ar jie bus naudojami pamatuoti ištekliams (ekosistemų potencialą teikti ekosistemines paslaugas) ar srautus (faktinis ekosisteminių paslaugų realizavimas ar naudojimas). Srautų rodikliai paprastai išreiškiami laiko vienetais. Pavyzdžiui, žolė auganti pievose gali būti matuojama kaip nušienautas šienas (ekosisteminių paslaugų srautas) t/ha/m. Tačiau visa biomasė gali būti nenušienaujama ir gali būti išreikšta kaip t/ha. Jei ištekliai nušienaujami, tuomet jie patampa srautais (Burkhard and Maes, 2017).

Kaip matuoti?

Kai reikiamos ir aktualios ekosisteminės paslaugos ir tinkami rodikliai yra pasirinkti ekosisteminių paslaugų išteklių vertinimui, tuomet reikia įvertinti biofizinius ekosisteminių paslaugų išteklius ir srautus. Burkhard ir Maes (2017) išskiria tris pagrindinius būdus: tiesioginiai matavimai, netiesioginiai matavimai ir ekosisteminių paslaugų modeliavimas.

3.3.1.1. Tiesioginiai ekosisteminių paslaugų matavimai

Tiesioginiai ekosisteminių paslaugų rodiklių matavimai yra gaunami atliekant stebėjimus, stebėjimų tyrimus ir klausimynus. Tiesioginių matavimų pavyzdžiai galėtų būti: bendro žolės kiekio augančio pievose (biomasės gamybos) matavimai arba apdulkinančių rūšių ir bendro apdulkinančių vabzdžių skaičiaus (apdulkinimas) pagal transektą pievoje nustatymas.

Tiesioginiai matavimai yra pats tiksliausias kiekybinio įvertinimo būdas, tačiau šis būdas yra imlus laikui ir resursams. Taigi, tokie ekosisteminių paslaugų matavimai yra tinkami tik nedidelėse teritorijose arba atliekant juos vietiniu lygmeniu. Tačiau kai kuriais atvejais šie rodikliai jau būna išmatuoti kitais tikslais (pvz. grūdų ir medienos gamybos statistika) ir gali būti panaudojama vertinant ekosisteminių paslaugų išteklius ir srautus.

3.3.1.2. Netiesioginiai ekosisteminių paslaugų matavimai

Netiesioginiai matavimai taip pat suteikia biofizinę vertę, tačiau siekiant, kad jie būtų panaudoti kaip rodikliai ekosisteminėms paslaugoms vertinti, yra reikalingos tolesnės interpretacijos, prielaidos ir duomenų apdirbimas.

Duomenys surinkti nuotolinio stebėjimo būdu yra geras netiesioginių matavimų pavyzdys (pvz. augmenijos indeksai ar paviršiaus temperatūra). Didžioji dauguma šių būdų nėra sukurti matuoti ekosisteminių paslaugų ištekliams ir srautams. Tačiau, jei yra žinomas ryšys tarp matuojamų kintamųjų ir ekosistemų procesų ir funkcijų, tai ekosisteminių paslaugų vertės gali būti iš jų išvedamos. Pavyzdžiui, apsauga nuo erozijos yra stipriai susijusi su augmenijos egzistavimu bei jos tipu ir kiekiu. O šie duomenys gali būti išvedami iš augmenijos indeksų, tokių kaip normalizuoto augmenijos skirtumo indekso (angl. normalised difference vegetation index).

Žemės paviršiaus arba buveinių žemėlapiai taip pat gali būti naudojami ir priskiriami netiesioginių ekosisteminių paslaugų išteklių ir srautų matavimų grupei. Vienas dažniausių ir įprasčiausių būdų – nustatyti vidutinę kiekvienos ekosisteminės paslaugos vertę, kiekvienam žemės paviršiaus tipui (pvz., vidutinė Estijos pakrantės pievų biomasės vertė yra 3050 kg/ha sausos biomasės). Ekosisteminių paslaugų išteklių ir srautų vidutinės vertės yra išgaunamos iš mokslinės literatūros šaltinių arba tyrimų medžiagos. Tam kad analizė būtų erdviškai tiksli ir aiški, šios vertės gali būti siejamos su žemės paviršiaus vienetais žemėlapiuose.

Netiesioginiai matavimai yra labiau efektyvūs resursų atžvilgiu. Taip pat, žemės stebėjimų duomenys yra reguliariai atnaujinami, o tai leidžia įvertinti ekosisteminių paslaugų išteklių ir srautų pokyčių laipsnį.

3.3.1.3. Ekosisteminių paslaugų modeliavimas

Modeliai – tai simuliacijos arba ekologinių sistemų reprezentacija. Kai tiesioginiai ir netiesioginiai duomenys yra nepasiekiami, tuomet kiti ekologiniai ir socioekonominiai duomenys gali būti naudojami, kad pakeistų trūkstamus duomenis ir kad būtų galima įvertinti ekosisteminių paslaugų išteklius ir jų paklausą.

Ekosisteminių paslaugų modelių pranašumas yra tas, kad įvesties duomenys gali būti keičiami, kad būtų simuliuojami hipotetiniai žemės valdymo scenarijai, žemės paviršiaus pokyčiai, klimato kaita ir pan. Tai leidžia nuspėti galimus poveikius ekosisteminių paslaugų ištekliams.

3.3.2. Sociokultūriniai metodai

Sociokultūriniais metodais paprastai siekiama įvertinti, kokioms ekosisteminėms paslaugoms žmonės teikia pirmenybę, neįskaitant finansinio aspekto. Ekosisteminių paslaugų paklausos ir pasiūlos vertės ir suvokimas yra paprastai vertinamos ir žemėlapiuose žymimos pasitelkiant daugybę metodų, kurie fokusuojasi ties socialiniais poreikiais ir teikiamoms pirmenybėms. Svarbu aiškiai atskirti sociokultūrinius metodus ir sociokultūrines ekosistemines paslaugas. Sociokultūriniai metodai naudojami kiekybiškai įvertinti ir sukurti žemėlapius susijusius su trimis ekosisteminių paslaugų kategorijomis: aprūpinimo, reguliuojančiomis ir kultūrinėmis. Yra kelios metodologijos, bet čia mes pabrėžiame tris: pirmenybės teikimo vertinimas, PPGIS ir laiko sugaišimo vertinimas.

Pirmenybės teikimo vertinimas: Pirmenybės teikimo vertinimas siekia įvertinti vertybes, suvokimo žinias, pasiūlą, naudojimą ir paklausą, naudojant „tradicinius“ socialinių ir kultūrinių duomenų rinkimo metodus: (ekosistemų funkcijų) rangavimas, klausimynai, teikiamos pirmenybės ir reitingų įvertinimai arba laisvo tipo sąrašų sudarymo pratimai.

Dalyvaujamasis kartografavimas ir vertinimas (angl. participatory mapping and assessment – PPGIS): PPGIS metodologijos leidžia galutiniam vartotojui panaudoti GIS pagrindus per internetinę platformą. PPGIS leidžia įvertinti erdvinį ekosisteminių paslaugų pasiskirstymą pasitelkiant vietines žinias, teikiamą pirmenybę ir suvokimą. PPGIS metodikos yra integruotos ir erdviškai aiškios. Taigi tai leidžia erdvinį paklausos ir pasiūlos palyginimą. Pasitelkiant PPGIS įrankius, galima pažymėti tašką ar teritoriją žemėlapyje ir atsakyti į klausimyną apie suvokiamą pasiūlą (išteklius) arba paklausą (poreikį) susijusius su viena arba daugiau ekosisteminių paslaugų.

Laiko sugaišimo vertinimas: Laiko sugaišimo vertinime naudojamas laiko kintamasis, kaip pakaitinis duomuo, vertinant tam tikrų ekosisteminių paslaugų vertę. Šis vertinimas atliekamas tiesiogiai klausiant žmonių, kiek laiko jie norėtų investuoti, kad būtų pakeista tam tikrų ekosisteminių paslaugų išteklių gausa ar kokybė. Panašiai kaip polinkio mokėti metodas (angl. willingness to pay), laiko sugaišimo metodas yra grindžiamas hipotetiniu scenarijumi, t.y. polinkiu investuoti savo laiką.

3.3.3. Ekonominiai metodai

Ekosisteminių paslaugų vertinimo ir kartografavimo ekonominių metodologijų tikslas – kiekybiškai (pinigine išraiška) įvertinti gerovę, kurią gauna visuomenė dėl ekosisteminių paslaugų naudojimo. Ekonominių verčių erdvinė kaita gali būti vertinama pasitelkiant žemėlapius. Ekonominis ekosisteminių paslaugų vertinimas yra sudėtinga disciplina ir tam skirta yra ne viena publikacija. Kad geriau suprastumėte ekonominius vertinimus, rekomenduojame paskaityti Brander ir Crossman (2017). Ekonominiai ekosisteminių paslaugų vertinimo metodai gali paremti tam tikrus sprendimų priėmimo procesus, kai svarstomos kelios valdymo, projektų ar politikos galimybės. Trys ekonominiai metodai aptariami toliau iliustruos platų metodų pasirinkimą: kaštų efektyvumo analizę (cost-effectiveness anlysis), kaštų ir naudos analizę (cost-benefit analysis) ir daugelio kriterijų analizę (multi-criteria analysis).

Kaštų efektyvumo analizė (KEA): KEA palygina alternatyvių galimybių kaštus. Tos skirtingos galimybės turi būti orientuotos į tą patį tikslą ir visi kaštai turi būti išreikšti pinigine išraiška. KEA yra pakankamai ribotas būdas, kadangi dažnai neįmanoma nustatyti vieno geriausio tikslo ekosisteminių paslaugų ištekliams.

Kaštų ir naudos analizė (KNA): KNA yra dažnai naudojama įvertinti turint kelias planavimo ir politikos pasirinkimo galimybes, kurių poveikius galima kiekybiškai įvertinti ir išreikšti pinigine išraiška. KNA palygina skirtingų galimybių visus kaštus ir gaunamą naudą. Šis metodas taikomas ekosistemoms, vertinant planavimo ir politikos galimybių kaštus ir jų teikiamą naudą ekosisteminių paslaugų teikimui, tačiau tai reikalauja gilių žinių apie ekosistemų procesus.

Daugelio kriterijų analizė (DKA): DKA yra dažniausiai naudojama kai ne visus kaštus ir naudą galima įvertinti pinigine išraiška. Pagrindinė DKA idėja – integruoti skirtingus tikslus ar kriterijus nepriskiriant piniginės vertės. DKA yra naudojama nustatyti teikiamą pirmenybę tarp skirtingų pasirinkimų, remiantis bendrais kriterijais, nustatytais sprendimus priimančios institucijos.

3.3.4. Kiekybinis ekspertinis ekosisteminių paslaugų vertinimas

Kai trūksta kitų šaltinių, ekspertų žinios gali suteikti reikiamą informaciją ekosisteminių paslaugų išteklių, srautų ir paklausos vertinimui. Taip pat, kai ekspertai iš skirtingų disciplinų įtraukiami į vertinimą, tai gali suteikti gilesnį supratimą apie sudėtingus tarpusavio ryšius tarp ekosistemų išteklių, srautų ir paklausos DPSIR dedamųjų (angl. drivers, pressures, state, impact, response; liet. lemiamieji veiksniai, spaudimas, būsena, poveikis, atsakas).

Ekspertiniame vertinime, konsultacinis procesas tarp ekspertų veda link sutarimo dėl apytikslių ekosisteminių paslaugų išteklių ir paklausos verčių. Kai trūksta biofizinių ar kitų tipų duomenų, tuomet ekspertų vertinimas yra efektyvus būdas išgauti apytiksles ekosisteminių paslaugų vertes.

Ekspertinis kiekybinis vertinimas yra paprastai naudojamas kartu su lentelės peržiūrėjimo metodu taikomu ekosisteminių paslaugų žemėlapių kūrimui (žr. 5 skyrių). Šie būdai kartu yra pakankamai ekonomiškasūdas sudaryti patikimus žemėlapius.

Įprastas būdas kiekybiškai įvertinti ekosisteminių paslaugų išteklius ekspertinio vertinimo atžvilgiu, tai santykinių taškų naudojimas: ekspertai yra prašomi vertinti tam tikras ekosistemines paslaugas priskiriant taškų skalę, pvz. nuo 1 iki 5.

3.4. Ekosisteminių paslaugų kartografavimas

Kaip aptarta 3 skyriuje, rodiklių, naudojamų kiekybiškai įvertinti ekosistemines paslaugas, mastelis skiriasi. Taigi, rezoliucija, pagal kurią vykdomas ekosisteminių paslaugų kartografavimas, priklauso nuo erdvinio biofizinio modelio mastelio, naudojamo apskaičiuoti rodikliams ir nuo prieinamų duomenų mastelio (Maes et al., 2011).

Bendrai, ekosisteminių paslaugų kartografavimo būdai gali būti skirstomi į 5 kategorijas (Burkhard and Maes, 2017):

1. Lentelių peržiūrėjimas: taip pat žinoma kaip matrica. Žemės paviršiaus tipai yra naudojami kaip pakaitiniai ekosisteminių paslaugų išteklių duomenys. Kiekvienas žemės paviršiaus tipas yra susijęs su vidutinėmis ekosisteminių paslaugų reikšmėmis (šie duomenys paprastai yra gaunami iš statistinių duomenų bazių arba mokslinės literatūros).
2. Lentelės peržiūrėjimas su ekspertų suteiktomis vertėmis: Panašiai kaip ir lentelių peržiūrėjimo būdu, žemės paviršiaus tipai yra susiję su ekosisteminių paslaugų vertėmis, kurios buvo prieš tai nustatytos ekspertų (žr. 3.4.4 skyrių).
3. Priežastiniai ryšiai: ekosisteminės paslaugos yra nustatomos erdviškai pagal žinomus ryšius tarp ekosisteminių paslaugų ir erdvinės informacijos. Pavyzdžiui, pievose augančios žolės kiekis gali būti nustatomas naudojant skirtingų regionų derliaus statistiką, dirvos derlingumą ir nuolydį.
4. Išvedimas iš pirminių duomenų: tiesioginiai matavimai arba pirminiai duomenys yra surenkami tyrimų metu ir siejami su erdviškai apibrėžtais vienetais. Ekosisteminių paslaugų vertė tuomet yra išvedama iš šių duomenų.
5. Ekosistemų modeliai: lauko tyrimų ekosisteminių paslaugų duomenys, socioekonominiai duomenys bei duomenys iš literatūros ir statistikos gali būti apjungti ir struktūruojami į sudėtingus modelius, kuriais galima prognozuoti skirtingus ekosisteminių paslaugų aprūpinimo scenarijus. Modeliai gali būti siejami su erdviniais vienetais, kad būtų galima išgauti erdviškai aiškias prognozes arba tam tikrų paslaugų paklausą.

Ekosisteminių paslaugų kartografavimas yra sudėtingas procesas, kuriam reikia įvairaus mastelio duomenų. Taigi, tam reikia lanksčios metodologijos, kad būtų atsižvelgta į visus įmanomus biofizinius modelius, duomenų poreikius ir kartografavimo mastelius. Kuriant žemėlapį pakopiniu kartografavimo metodu (žr. 3.2. paveikslą), kiekviena pakopa ar lygis prideda daugiau sudėtingumo, naudoja detalesnius duomenis ir reikalauja gilesnių ekspertinių žinių:

1 pakopos žemėlapiai: Tai paprasčiausias lygmuo iš visų trijų pakopų. Pirmoje pakopoje žemės paviršiaus ir panaudojimo duomenys yra naudojami žemėlapiuose sužymėti ekosisteminių paslaugų išteklius (pasiūlą) ir paklausą. Žemės paviršiaus ir panaudojimo žemėlapiai yra dažnai naudojami kartu su augmenijos ir buveinių žemėlapiais. Pasitelkiant šiuos žemėlapius, daromos išvados apie santykinį paslaugų kiekį.

2 pakopos žemėlapiai: 2 pakopos žemėlapiuose prieš tai aptarti žemės paviršiaus ir panaudojimo žemėlapiai yra siejami su duomenimis, kurie atspindi ekosisteminių paslaugų išteklius. Šie duomenys gali būti vietoje surinkti duomenys arba duomenys rasti mokslinėje literatūroje arba statistinių duomenų bazėse. Dėl sąsajos tarp žemėlapių ir duomenų, galima kiekybiškai įvertinti ekosistemines paslaugas skirtingose vietose ir skirtingais masteliais. Dviejų pakopų kiekybiniam vertinimui reikalingi GIS (geografinių informacinių sistemų) pagrindai.

3 pakopos žemėlapiai: Trečias ir detaliausias žemėlapių kūrimo lygmuo įtraukia biofizinių procesų, kurie lemia ekosistemų paslaugų išteklius, modeliavimą. Aplinkos biotiniai ir abiotiniai kintamieji yra jungiami su modeliais. Taip galima prognozuoti ekosisteminių paslaugų erdvinį pasiskirstymą ir išteklių gausą. Trijų pakopų būdui reikia gilių GIS apdorojimo įgūdžių ir gilių žinių apie modeliuojamus procesus.

3.2. paveikslas. Sprendimų medis, kuriuo galima vadovautis renkantis ekosisteminių paslaugų kartografavimo pakopas (Burkhard and Maes, 2017).

3.5. Paklausos vertinimas ir kartografavimas

Paklausa ekosisteminių paslaugų kartografavimo ir vertinimo procese dažnai lieka kaip neįvertinta dedamoji. Tačiau paklausos žemėlapių kūrimas turėtų būti esminis aspektas ekosisteminių paslaugų teoriniame modelyje. Taigi svarbu atsižvelgti į kelis svarbius aspektus:

• Ekosisteminių paslaugų paklausa ir jų ištekliai dažnai yra skirtingose vietose. Neretai ekosisteminių paslaugų gavėjai yra toli nuo tų vietų, kur yra ekosistemų ištekliai. Dėl to ekosisteminių paslaugų paklausa turi būti kiekybiškai įvertinta ir sužymėta žemėlapiuose, o ekosisteminių paslaugų srautai iš pasiūlos į paklausą – apskaičiuoti. Burkhard et al. (2014) apibrėžia erdvinius ryšius tarp išteklių (pasiūlos) ir paklausos:
  • In situ: Paklausa ir ištekliai (pasiūla) yra toje pačioje vietoje;
  • Visakrypčiai: tam tikrų ekosisteminių paslaugų ištekliai yra vienoje vietoje, bet teikia naudą supančiam kraštovaizdžiui be konkrečios krypties. Taip dažnai būna reguliuojančiųjų ekosisteminių paslaugų atveju;
  • Kryptiniai: Kai yra aiškus ir kryptingas srautas iš ekosisteminių paslaugų išteklių vietos iki gavėjų vietos;
  • Atsieti: Kai ekosisteminių paslaugų išteklių srautai iki gavėjų vietos patenka per tolimus atstumus.
• Ekosisteminių paslaugų pasiūla ir paklausa gali būti skirtingų mastelių ir erdviniai vienetai lemiantys ekosisteminių paslaugų paklausą ir pasiūlą dažnai yra ne tokie patys. Vietovės, kur ekosisteminės paslaugos yra naudojamos, dažnai yra nesusijusios su ekosistemų ar geofiziniais vienetais. Dažniausiai ekosisteminės paslaugos yra naudojamos miesto vietovėse ir kaimo gyvenvietėse.
• Dažnai tam tikrų ekosisteminių paslaugų išteklių (pasiūlos) kiekybinio vertinimo metodai nėra tie patys, kokie naudojami ekosisteminių paslaugų paklausos kiekybiniam įvertinimui. Dažniausiai pasiūla negali būti tiesiogiai išmatuojama, dėl to naudojami pakaitiniai duomenys, pavyzdžiui, populiacijos tankis arba užstatymo tankis. Neretai socialiniai metodai (žr. 3.4.2 skyrių) yra naudojami pamatuoti ekosisteminių paslaugų paklausą, tiesiogiai apklausiant paslaugų vartotojus.

Paskaitos „Methods for mapping and assessment of ecosystem services” skaidrės (anglų k.)

Rekomenduojama literatūra:

Brander, L.M., Crossman, N.D., 2017. Economic quantification. In Burkhard, B. and J. Maes (eds).  Mapping Ecosystem Services. Pensoft Publishers Ltd, Sofia.

Burkhard, B., Kandziora, M., Hou, Y., Müller, F., 2014. Ecosystem service potentials, flows and demand–concepts for spatial localisation, indication and quantification. Landsc. Online 34, 1–32.

Burkhard, B. and J. Maes (eds), 2017.  Mapping Ecosystem Services. Pensoft Publishers Ltd, Sofia

Crossman, N.D.; Burkhard, B.; Nedkov, S.; Willemen, L.; Petz, K.; Palomo, I.; Drakou, E.G.; Martín-Lopez, B.; McPhearson, T.; Boyanova, K.; Alkemade, R.; Egoh, B.; Dunbar, M. Maes, J., 2013. A blueprint for mapping and modelling ecosystem services. Ecosystem Services 4: 4-14.

Egoh, B., Drakou, E.G., Dunbar, M.B., Maes, J., Willemen, L., 2012. Indicators for mapping ecosystem services: a review. Report EUR 25456 EN. Publications Office of the European Union, Luxembourg

Kienast, F., Helfenstein, J., 2016. Modelling ecosystem services. In M. Potschin, R. Haines-Young, R. Fish, & R. K. Turner (Eds.), Routledge handbook of ecosystem services (pp. 144-156). Abingdon: Routledge.

Maes, J., Paracchini, M.L., Zulian, G., 2011. A European Assessment of the Provision of Ecosystem Services: Towards an Atlas of Ecosystem Services. Publications Office of the European Union, Luxembourg, doi:10.2788/63557, p. 81.

Maes, J., Teller, A., Erhard, M., Liquete, C., Braat, L., Berry, P., Egoh, B., Puydarrieux, P., Fiorina, C., Santos, F., Paracchini, M.L., Keune, H., Wittmer, H., Hauck, J., Fiala, I., Verburg, P.H., Condé, S., Schägner, J.P., San Miguel, J., Estreguil, C., Ostermann, O., Barredo, J.I., Pereira, H.M., Stott,A., Laporte,V., Meiner,A., Olah, B., Royo Gelabert, E., Spyropoulou, R., Petersen, J.E., Maguire, C., Zal, N., Achilleos, E., Rubin, A., Ledoux, L., Brown, C., Raes, C., Jacobs, S., Vandewalle, M., Connor, D., Bidoglio, G., 2013. Mapping and Assessment of Ecosystems and their Services. An Analytical Framework for Ecosystem Assessments Under Action 5 of the EU Biodiversity Strategy to 2020. Publications Office of the European Union, Luxembourg, 57 p

Müller, F., Burkhard B., 2012. The indicator side of ecosystem services. Ecosystem Services 1, 26-30.

Potschin, M., Haines-Young, R., 2016. Defining and measuring ecosystem services. In: Potschin, M., Haines-Young, R., Fish, R., Turner, R.K. (Eds.), Routledge Handbook of Ecosystem Services. Routledge, Taylor & Francis Group, London; New York, p. 2016.

Syrbe, R.-U.,Walz U., 2012. Spatial indicators for the assessment of ecosystem services: providing, benefiting and connecting areas and landscape metrics. Ecological Indicators 21, 80–88.

Vandewalle, M., Sykes, M.T., Harrison, P.A., Luck, G.W., Berry, P., Bugter, R., Dawson, T.P., Feld, C.K., Harrington, R., Haslett, J.R., Hering, D., Jones, K.B., Jongamn, R., Lavorel. S., 2009. Review paper on concepts of dynamic ecosystems and their services. The Rubicode Project Rationalising Biodiversity Conservation in Dynamic Ecosystems. http://www.rubicode.net/rubicode/RUBICODE_ Review_on_Ecosystem_Services.pdf (Date: 17.10.2013).

Wiggering, H., Müller, F. (Eds.), 2004. Umweltziele und Indikatoren. Springer, Berlin/Heidelberg/New York, p. 670.